Etnokultūra

Trakų kraštas yra daugiakultūris. Vien Trakų mieste nuo Vytauto laikų gyvena lietuvių, lenkų, rusų, karaimų, žydų, totorių, vokiečių, romų ir kitokių tautybių žmonių. Kaimuose nuo XVIII a. gyvena sentikių bendruomenės. XX a. vyko dideli demografiniai pokyčiai – po holokausto beveik neliko žydų, sumažėjo lenkų, atvažiavo naujakurių iš kitų Lietuvos vietų, iš Baltarusijos ir Rusijos. Dabar keliaujant po kaimus vienur sutiksi lenkiškai, kitur baltarusiškai, dar kitur – dzūkiškai kalbančius vietos gyventojus.

Karaimai ir totoriai – dvi tiurkų tautos, gyvenančios Trakų krašte nuo XIV a., kai jas čia apgyvendino didysis kunigaikštis Vytautas. Kalbos ir etnogenezės požiūriu šios tautos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Jų istorinė tėvynė kadaise buvo Juodosios jūros pakrantėje. Todėl jų buitis, apranga, tradicijos, ornamentai ir maistas atspindi vadinamojo Oriento kultūrinį pasaulį. Skiriasi šių tautų religijos. Karaimai išpažįsta senuoju testamentu paremtą karaizmą, o totoriai – islamą. Religijos daro bene svarbiausią įtaką šių tautų papročiams, šventėms, tapatybei. Daugiausiai karaimų gyvena šiaurinėje Trakų dalyje – kur iki XVIII a. pabaigos turėjo atskirą savivaldos teisę. Jie dažniausiai rinkdavosi karininkų, daktarų, pirklių profesijas. Kiekvienas prie savo namų turėdavo daržą, augindavo agurkus. Trakuose stovi XIX a. medinė kenesa – karaimų maldos namai, veikia muziejus. Totoriai savo mečetę Trakuose turėjo iki XVII a. Po fanatikų įvykdyto pogromo persikėlė gyventi į priemiestį Rogatką, kur vertėsi iš daržų, odos apdirbimo. Viduramžiais totoriai buvo apgyvendinti prie Vokės upės, Aukštadvario apylinkėse. Iki šiol čia galima sutikti šios tautos atstovų.

Sentikiai, kaip karaimai ir totoriai, priklauso toms tautinėms mažumoms, kurios neturi savo tėvynės. Jų tėvynė yra Lietuva. XVIII a. bėgdami nuo persekiojimų Rusijoje jie apsigyveno Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, kur galėjo laisvai išpažinti nereformuotą tikėjimą. Jų bendruomenės gyvena Daniliškių, Salkininkų, Kudrionių kaimuose. Daniliškių Šv. Dvasios cerkvėje kelis kartus per metus vyksta pamaldos, lankomi kapai.

Rusai yra vieni pirmųjų Trakų gyventojų. Miesto prieigas saugojęs Švč. Mergelės Marijos gimimo vardo stačiatikių vienuolynas buvo pastatytas dar XIV a. pabaigoje. Vėliau Trakuose būta daug cerkvių, o šiandien teturime vieną. Ji pastatyta XIX a. viduryje ir perėmė minėto vienuolyno titulą. Daugiau rusų tautybės žmonių į Trakų rajoną atvyko gyventi Carinės Rusijos laikais ir sovietmečiu.

Lenkai taip pat gyvena Trakuose nuo viduramžių. Iki XX a. antros pusės jie sudarė didžiąją daugumą miesto gyventojų. Po II pasaulinio karo daug šios tautybės šeimų išvyko į Lenkiją. Kaimuose gyvenančių lenkų papročiai artimi į dzūkams, o tarmė suteikia kultūrinio išskirtinumo Trakų kraštui ir Pietryčių Lietuvai. Lenkų tautybės žmonės pasižymi pamaldumu. Dauguma jų – katalikai.

Baltarusių tautybės žmonių daugiau gyvena kaimų vietovėse bei Lentvaryje, į kurį atvyko sovietmečiu dirbti čia įsteigtuose fabrikuose. Jų tarpe yra tiek katalikų, tiek stačiatikių.

Dzūkai daugiau gyvena pietvakarinėje Trakų rajono dalyje. Klepočių, Lieponių, Tiltų, Vaikštėnų kaimuose, Onuškyje, Aukštadvaryje. Būtent dzūkai atstovauja nuo seno Trakų krašte gyvenačius lietuvius. Didžioji dalis kitų lietuvių čia atvyko iš kitų mūsų šalies kampelių ir papildė kultūrinę rajono įvairovę.