Šv.Agotai atėjus
Gabijos ir šv. Agotos globojama
Žeme, žemynėle, atliūliuok
Baltaisiais rugių laukais
Žeme, žemynėle, atsiūbuok
Verkiančiais mano beržais.
Žeme, žemynėle, tebūnie
Tavo duona mums – saldi, skalsi.
( J. Degutytė)
Dar neolito laikais mūsų protėviai pradėjo kepti ruginę duoną. O viduramžiais kryžiuočių metraštininkai rašė, kad prūsai kepė skanią duoną ir fermentuotus kvietinius raguolius. Panašu, kad kaip ir prūsai Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys taip pat kepė tokią duoną. Tiesa, nepriteklių laikais ją kepdavo ir iš nevėtytų rugių, ir iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų.
Duonąmūsų protėviai labai vertino. Ji net turėjo savo globėją deivę Gabiją.Gabijos garbinimo dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos. Duona su alumi pagonybės laikais buvo sakralinė auka visoms lietuvių dievybėms ir dievams, ypač Žemynai ir Žemėpačiui, vėlėms. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona gelbėjo kilus gaisrui, saugojo nuo ligų.Iš pradžių duona buvo kepama ugniakuro pelenuose, ant plokščių akmenų, duobėse. Vėliau XVIII amžiuje ir duonkepėse krosnyse.XIX amžiuje beveik visuose miestuose jau buvo duonos kepyklėlių, o XX amžiuje, kuriantis miestams ir didėjant duonos poreikiui, atsirado ir didžiulių kepyklų.Tradicija kepti duonątik sau namuose liko tik kaimuose.
Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs papročiai. Gyvavo paprotys duonos dieną nieko niekam neskolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos. Paprotys daryti ant pirmojo kepalo kryžių bei apskritimus greičiausiai atėjęs iš pagonybės laikų. Kryžius buvo simbolinės ugnies, kuri turėjo gerai iškepti duoną, ženklas, o skritulys vaizdavo saulę – visų ugnių ugnį.
Atėjus krikščionybei, susiliejant pagonybės ir krikščionybės papročiams, senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – III a. krikščionė, kankinta ugnimi. Ji perėmė ugnies ir židinio globėjos deivės Gabijos funkciją ir laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.
Šv.Agotos varduvės minimos vasario 5 d. Tą dieną ir duona pradėta šventinti bažnyčiose. Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į karą ( vėliau į armiją) į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtų…
Dar ir šiandien, tikintieji bažnyčiose šventina duoną. Vykdami į keliones, dažnai jos įsikiša į turistinį krepšį, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose, jūreiviai – laivuose.
Duona yra mūsų protėvių garbinta , saugota, iki šių dienų atnešta šventa dovana. Gerbkime ją.
Nuorodos į naudotą medžiagą
http://www.snaujienos.ltIš duonos istorijos. Tarp raugintos duonos ir paplotėlio
https://jp.lt/juoda-lietuviska-duona-pagarba-apgaubtas-gyvenimo-ir-gimtines-simbolis/
https://aina.lt/vasario-5-oji-sv-agota-duonos-diena-gabijos-diena/
