Neformalusis vaikų švietimas yra sudedamoji Lietuvos švietimo sistemos dalis.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme apibrėžiamos sąvokos:
Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas. Ugdymas – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant. Mokytojas – asmuo, ugdantis mokinius pagal formaliojo arba neformaliojo švietimo programas. Švietimo programa – iš anksto apibrėžtos formaliojo arba neformaliojo švietimo veiklos, kuria siekiama numatyto rezultato, aprašymas.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme apibrėžiama neformaliojo vaikų švietimo paskirtis:
Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas.
Neformalaus ugdymo programos – pagal senovinį rėdos ratą
Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija, siekdama išsaugoti kultūrinį paveldą ir puoselėti tradicinius amatus, jų technologijas, drąsinti ir motyvuoti vaikus imtis atsakomybės, dirbti komandoje ir siekti bendrų tikslų, jau nuo 2015 m. vykdo akredituotas neformaliojo vaikų švietimo programas: „Gyva pažintis su tradiciniu amatu“, kurioje dalyvauja per 100 Trakų rajono vaikų. Programas Trakuose, Rūdiškėse, Onuškyje veda kvalifikuoti vadovai, meistrai.
Etnokultūros tradicijų ir papročių laikymasis labai reikšmingas šeimos gyvenime ir ypatingai vaikų ugdyme. Pasitelkus tradicijas ir papročius šeimoje natūraliai nuo seno buvo formuojamas vaikų požiūris į dorovę, elgesio normas, bendražmogiškas vertybes.
Vaikai, augdami šeimyninėje aplinkoje, mato ir jaučia visus žmogaus būties virsmus, su kuriais susijusios pagrindinės šeimos šventės: gimimas (krikštynos, gimtadienis), vedybos (piršlybos, sužadėtuvės, mergvakaris), mirtis (laidotuvės). Darbų pradžios ir pabaigos, gamtos ritmiškumas atsispindi kalendorinėse šventėse (Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Joninės, Vėlinės).
Dabartinė globalizacija suniveliuoja tradicijas ir šeimose jų laikymasis užima vis mažiau vietos. Trakų krašto kultūros ir amatų centre įgyvendinamomis programomis siekiama perduoti etnokultūros vertybes. Programos vykdomos pagal rėdos rato ciklą: vaikai riša verbas, susipažįsta su krašto tradicijomis, folkloru, groja senoviniais instrumentais, gamina šiaudinius žaislus, vašku margina kiaušinius ir lipdo juos iš molio, kepa duonelę, „gandriukus”, veria papuošalus, piešia senovinius raštus ir audžia senovinėmis audimo staklėmis. „Noriu būti lyderiu“ programos metu žaidžia patyriminius žaidimus ir mokosi lyderystės.
Vaikai aktyviai ir smalsiai dalyvauja programose ir kiekvieną kartą vadovus džiugina savo šypsenomis.
