Renginys turi istoriškai susiklosčiusias tradicijas: vyko ne mažiau kaip prieš 75 metus ir tai liudija renginio tradicijas įrodanti dokumentinė medžiaga, archyviniai įrašai. Tradiciniai prekymečiai Trakuose:
Trakų miesto ekonominė raida nuo XIV a. iki mūsų dienų patyrė įvairių periodų. Juos įtakojo karai, keliai, miesto statusas, tačiau turgūs čia nors ir su pertrūkiais karo ar ūkinio nuosmukio metais, čia vykdavo visada. Tai buvo vienas iš rodiklių, jog net ir netekę rezidentinės ar karinės reikšmės, regioniniame lygmenyje Trakai ją išsaugojo, ilgainiui tapdami svarbiausiu ūkiniu centru apylinkėje. Abiejų Tautų Respublikos laikais prekymečiams miestuose rengti reikėjo gauti atskirą valdovo privilegiją. Trakų miestiečiai tuo suskubdavo pasirūpinti kiekvieną kartą pasikeitus karaliui. Tai buvo gyvybiškai svarbu, kadangi dėl prasto susisiekimo Trakus aplenkdavo pagrindinis prekybos kelias tarp Vilniaus ir Kauno, o privilegijų dėka buvo įmanoma išsikovoti, jog šitas kelias eitų pro Trakus. Prekyba buvo vienas pagrindinių miesto išlikimo garantų, todėl tiek patys miestiečiai (ypač karaimai), tiek valdovas rūpindavosi įvairiomis muitų lengvatomis, kelių gerinimu, tiltų tvarkymu.
1516 m. Žygimantas Senasis suteikė teisę Trakuose rengti du prekymečius, o į juos atvykstančius užsieniečius atleido nuo muito . 1570 m. Žygimantas Augustas dar kartą patvirtino Trakams Magdeburgo teisę, o drauge nustatė prekymečių dienas – šv. Agnietės (sausio 21) ir šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.), nurodydamas, kad prekymečiai turi trukti po dvi savaites . Šios datos išliko ir po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, nors XIX a. buvo itin sunkus laikotarpis Trakams ir prekyba visai sumenko. Galbūt todėl 1873 m. carinė valdžia leido rengti dar papildomus prekymečius mieto ekonominei būklei pagerinti. XIX a., patekus į Rusijos Imperijos sudėtį, bei vėliau Lenkijos Respublikos laikais susiformavo savitos regioninės didesnių ir mažesnių turgų tradicijos, kurios išsilaikė iki pat Antrojo Pasaulinio karo. Išlikusios senos fotografijos bei dar gyvų žmonių prisiminimai iliustruoja buvusioje turgaus aikštėje bei nuo jos Karaimų gatve besitęsusių kasmetinių turgų kasdienybę.
Vieta
Po Žalgirio mūšio įsivyravus taikos laikotarpiui, iš karinės citadelės pradėjo vystytis į ekonomiškai aktyvų miestą. Tuščia buvusio apšaudymo lauko aplink Pusiasalio pilį vieta virto miesto centru su Rotuše, turgaus aikšte, pirklių namais. Nuo XV a. ši miesto erdvė tapo pagrindine administracine ir prekybos ašimi. Tikslus turgaus aikštės dydis bei senosios rotušės vieta dar turėtų būti tikslinami archeologų, tačiau įvairūs istoriniai dokumentai rodo, jog šie du objektai buvo tarpusavyje susiję, nepaisant to, ar rotušė stovėjo turgaus aikštės viduryje ar jos krašte. XVI a. Trakų vaivados nurodyme rašoma, jog po 1582 аr 1583 m. gaisro rotušė reikia atstatyti „įprastoje vietoje“ – Trakų turgavietėje, „kaip ir turi būti pagal Magdeburgo teisę“. 1600 m. T. Makovskis atvaizdavo Rotušės pastatą miesto panoramos raižinyje. Ji buvo dviejų aukštų, stačiu ir aukštu stogu ir aukštai iškilusiu bokštu su vėtrunge. Pastatas galėjo būti mūrinis, tačiau tam įrodyti trūksta tikslesnių duomenų. XIX a. rotušės pastatas istoriniuose dokumentuose neberandamas, tačiau tuo metu ištuštėjusioje Turgaus aikštės centre atsiranda šv. Nepomuko koplytstulpis, kuris išpopuliarėjus fotografijai tapo vienu svarbiausiu vizualinių Trakų atributų, o taip pat ir miesto centro simboliu. Tarybiniais laikais, kuomet senoji turgaus aikštė buvo užstatyta kitais pastatais, šio koplytstulpio dėka išliko buvusio miesto centro erdvės istoriniai panoraminiai bruožai. Nepaisant to, jog šiandiena Trakų miestas nebeturi senosios rotušės, prieš kelis metus čia pradėti organizuoti turgūs padeda atkurti šios vietos istorinę funkciją.
Tai, kad turgaus aikštė ir rotušė susiformavo pačioje miesto erdvėje buvo ne atsitiktinumas, o dėsningumas, kurį galima pamatyti daugumoje Europos miestų. Keletas faktorių nulėmė šios erdvės lokalizaciją būtent šioje Trakų miesto dalyje. Visų pirma įtakojo Pusiasalio pilies – valdovo rezidencijos artumas ir šalia jos susiformavusi tuščia buvusio apšaudymo lauko erdvė. Taip pat XIV a. miesto geografijos analizė rodo, jog čia buvo palankiausia vieta tokiai ūkinei veiklai. Pro pilį ėjo pagrindinė gatvė, čia buvo erdviausia ir patogiausiai iš visų pusių žiemos ir vasaros metu pasiekiama vieta. Svarbus faktorius buvo juridinė miesto sandara, dalinusi jį į keletą jurisdikų, kurių kiekviena tvarkėsi pagal jai suteiktas privilegijas ir teises, o rotušė ir šalia jos esanti aikštė tuo tarpu tapo visuomenine bendrąja miesto erdve, pirklių, politiškai aktyvių miestiečių traukos centru. Ji taip pat jungė dvi juridiškai ir geografiškai atskiras Trakų dalis – taip vadinamą Mažąjį miestą, arba Karaimų galą bei Didįjį arba krikščionių miestą. Apie pačiais seniausiais laikais čia vykusius didelius piniginius mainus liudija rasti monetų lobiai.
Tarybiniais laikais susiformavo kitos miesto turgavietės – prie bažnyčios, taip pat naujos universalinės parduotuvės, vėliau nuolatinis turgus persikėlė į dabartinę savo vietą prie autobusų stoties. Tokį tradicijos pasikeitimą įtakojo naujos miesto planavimo strategijos, bei 1945 m. vykęs didelis gaisras, kuris gerokai pakeitė senojo miesto vaizdą. Sudegusių namų vietoje atsirado skverai arba buvo pastatyti nauji mūriniai pastatai. Ties senąja turgaus aikšte buvo pastatytas restoranas, suintensyvėjo gatvės eismas, todėl tokioje erdvėje prekyba po atviru dangumi vykti jau nebegalėjo.
2009 m. suorganizavus amatininkų prekybos dienas senosios turgaus aikštės erdvėje bei nuo jos besitęsiančioje Karimų gatvėje – ji pasiteisino visais atžvilgiais. Viena svariausiu priežasčių yra vietos istoriškumas. Renginys turi istoriškai susiklosčiusias tradicijas: vyko ne mažiau kaip prieš 75 metus ir tai liudija minėti renginio tradicijas įrodantys faktai su nuorodomis į dokumentus medžiagą, archyvinius įrašus. Trakų miestui įprasti pavadinimai, kaip „jomarkas“, „mugė“ netiktų, kadangi pasirinkta vieta prie Pusiasalio pilies ir šv. Nepomuko koplytstulpio reikalavo istoriškai pagrįsto atitikmens. Istorinėje literatūroje jau seniai įsitvirtino šios miesto vietos vadinimas „turgaus aikštė". Tai vertimas iš daugiausia rusėnų, rusų arba lenkų kalba rašytų įvairių laikotarpių dokumentų, pradedant Lietuvos Metrika, baigiant žemės valdų, įvairiausių įsakų dokumentais ir kelionių aprašymais. Todėl buvo pasirinktas istorikų įtvirtintas „turgaus“ pavadinimas, kuris buvo susietas su deja neišlikusiu rotušės pastatu, kuris ilgus šimtmečius buvo svarbiausias senosios turgaus aikštės akcentas ir vienas svarbiausių miesto pastatų. Tokiu būdu kasmetiniams šventiniams amatininkų prekymečiams Trakų miesto šventės metu sukurtas naują, tačiau istoriškai korektiškas įvykio pavadinimas, kuris drauge su populiaria švente padėtų gaivinti senas miesto tradicijas bei priminti žmonėms apie vietos reikšmę.
Prekyba. Rotušės turguje daugiau kaip pusė parduodamų gaminių ir teikiamų paslaugų yra tautinio paveldo produktai.
Savo prekes ir paslaugas pristato ir demonstruoja sertifikuoti amatininkai, menininkai, įmonės: Jonas Bugailiškis, Algirdas Juškevičius, UAB „Kanrugėlė”, UAB „Pasvalio duona, UAB Saimeta, Algimantas Sakalauskas, Eugenijus Paukštė, Rišarda Kazubovskaja, Dalia ir Jonas Ališauskai ir daugelis kitų, su kuriais sudaromos sutartys: dalyvauja ~ 100 prekybininkų, kurių prekyba ir amato demonstravimas driekiasi Karaimų gatve. Iš jų daugiau kaip pusė prekiauja sertifikuotais amatais, demonstruoja amatą (drožia, gamina vaistažolių arbatą, mezga, gamina odinius gaminius, ir pan.). Todėl natūraliai susiformavo ir renginio pagrindinis tikslas – tautinio paveldo produktų realizavimas ir tradicinių amatų demonstravimas. Į renginio vietą neįleidžiami kiti prekybininkai, prekiaujantys atvežtine, neatitinkančia reikalavimų produkcija.
Pagrindinis sutarties objektas Asociacijos organizuojamame „Rotušės turguje“, prekybininko paslaugų – prekybos nemasinės gamybos amatininkų dirbiniais, maisto gaminiais, liaudies muzikos instrumentais ir kitais etninio materialaus paveldo gaminiais, pagamintais iš tradicinių žaliavų, naudojantis rankų darbu ir kitomis senosiomis arba jas atitinkančiomis naujomis technologijomis – teikimas.
Šv. Jonas Nepomukas ir Trakų turgaus aikštė prie Rotušės
Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios turgaus, arba rotušės aikštės centre stovi Šv. Nepomuko koplytstulpis. Katalikiškoje tradicijoje Nepomukas – tiltų, žvejų, skenduolių globėjas. Jo skulptūros, saugančios nuo nelaimių vandenyje, Lietuvoje dažnai sutinkamos koplytėlėse prie vandens telkinių. Koplytstulpis Trakuose pirmą kartą minimas
Manoma, kad trikampė turgaus aikštė priešais pusiasalio pilį pradėjo formuotis apie XV a. vidurį, buvusio priešų apšaudymo iš pilies lauko erdvėje. Tuo metu, nutrūkus kunigaikščių tarpusavio vaidams bei kovoms su vokiečių ordinais, susidarė palankios sąlygos miestui plėstis. Didesnę reikšmę turėjo įgyti Vilniaus žiemos kelias ir jo susikirtimo vieta su pagrindine sausumos gatve ties rotuše. Istoriniai šaltiniai mini, kad
XVI a. pradžioje, Trakams netekus politinės reikšmės, mieste prasidėjo kultūrinė ir ūkinė stagnacija. Nuo šiol Trakai buvo tik eilinis miestas, kur prekyba ir amatai iš esmės tenkino tik vietos poreikius. Tiesa, amžiaus pabaigoje, pagerėjus karaimų situacijai bei pagal II Lietuvos Statutą Trakams tapus vaivadijos centru, kiek atsigavo prekyba ir amatai.
Rusijos imperijos laikais Trakai buvo skurdus miestas, čia beveik nebuvo amatų, o prekyba menka. Kas galėjo - važiuodavo apsipirkti į Vilnių. Prekymečiai vis dar vyko ir garsėjo grybais. Čia suvažiuodavę pirkliai iš Varšuvos ir Rusijos. Į turgus susirinkdavo daug žmonių, buvo prekiaujama grūdais, galvijais, agurkais.
Trakams patekus į Lenkijos teritoriją, turgūs susiburdavo ketvirtadieniais, prekiauta maisto produktais, per metus vykdavo 4 prekymečiai (čia parduodavo grūdus, gyvulius, kubilių dirbinius ir kt.). Miestiečiai sugautą žuvį veždavo parduoti į Vilnių; ten daugiausia prekiavo daržovėmis ir karaimai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
