Amatininkai

Josif Abucevič – Trakų krašto medinių valčių gamybos meistras, kurio puoselėjamas amatas glaudžiai susijęs su vietos ežerais, žvejyba ir senąja krašto buitimi. Jis gimė 1954 m. liepos 5 d. Ismonių kaime, vėliau apsigyveno Stanislaviškių kaime. Įgijo specialųjį vidurinį išsilavinimą, traktorininko specialybę, dirbo Tado Kosciuškos kolūkyje, o nuo 1990 m. ūkininkavo. Dabar jis pensininkas, tačiau ir toliau padeda ūkininkauti sūnui.

Valčių gamybos amatas J. Abucevičiaus gyvenime atsirado per šeimą ir senąją meistrystės perdavimo tradiciją. Jo brolį Aleksandrą Abucevičių valčių gamybos išmokė Kudrionių kaime gyvenęs sentikis, visų galų meistras Zacharijus Kozlovas. Apie 1979–1982 m. jis Aleksandrui perdavė valčių gamybos brėžinius ir praktines žinias, o vėliau brolis jomis pasidalijo su Josifu. Taip amatas keliavo iš vieno meistro kitam, o pats J. Abucevič pabrėžia, kad norėtų savo sukauptą patirtį perduoti jaunimui, kad ši tradicija nenutrūktų.

Josif teigia, kad gerai valčiai pirmiausia reikia tinkamos medienos. Geriausiai tinka eglė arba gera pušis, medis turi būti sveikas, tiesus ir kuo mažiau šakotas. Medienos paruošimas taip pat reikalauja daug kantrybės ir gamtos pažinimo. Meistras pasakoja, kad tinkamas medis būdavo ruošiamas iš anksto ir pjaunamas žiemą, per didelius šalčius. Seniau žmogui pakakdavo vienos ar dviejų gerai pagamintų valčių visam gyvenimui, todėl ilgaamžiškumas ir medžiagos kokybė buvo itin svarbūs.

Pats jis valtis pradėjo gaminti giminėms, draugams ir pažįstamiems. Iš pradžių teko nemažai mokytis iš klaidų: spaudžiama mediena lūždavo, reikėjo perprasti jos elgseną ir tinkamus jungimo būdus. Jis pabrėžia ir paprastą, bet svarbią meistrystės detalę – vinis leidžia medienai judėti, o medvaržtis gali ją suskaldyti. Ilgainiui įgudęs J. Abucevič pagamino daugybę įvairaus dydžio valčių, kurios pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir į Latviją bei Baltarusiją. Jo teigimu, daug jo rankų darbo valčių galima pamatyti ir Trakų pakrantėse.

Šiandien didžiausia kliūtis amato tęstinumui – tinkamos ir įperkamos medienos stoka. Todėl J. Abucevičiaus istorija yra ne tik apie valčių gamybą, bet ir apie tradicinių žinių, kantrybės, gamtos pažinimo bei meistrystės išsaugojimą ir perdavimą kitoms kartoms. Jo darbai liudija, kad tikras amatas gyvuoja tol, kol atsiranda žmogus, pasirengęs ne tik jį išmokti, bet ir perduoti toliau.

Jonas Adlys – žmogus, kurio gyvenime amatas, pedagogika ir pagarba senajai kaimo kultūrai susipynė į vieną visumą. Jis gimė 1945 m. rugsėjo 7 d. Lieponių kaime, Trakų rajone. Baigęs Lieponių septynmetę mokyklą, 1961 m. įstojo į Vilniaus 1-ąją statybos mokyklą ir įgijo staliaus-baldžiaus specialybę. Vėliau dirbo Klaipėdos laivų statykloje, tarnavo kariuomenėje, o grįžęs – Vilniaus medžio apdirbimo kombinate. Tuo pat metu studijavo pramoninę civilinę statybą, vėliau mokslus tęsė Minsko industriniame pedagoginiame technikume.

Didelę J. Adlio gyvenimo dalį užėmė pedagoginis darbas. 1972 m. grįžęs į Lietuvą jis dirbo Vilniaus 1-ojoje internatinėje mokykloje, o vėliau net keturis dešimtmečius – Vilniaus 39-osios vidurinės mokyklos mokytoju. Vilniaus pedagoginiame institute įgijo techninių disciplinų mokytojo specialybę, jam buvo suteikta aukščiausia – mokytojo eksperto – kvalifikacinė kategorija. Nuo 1987 m. J. Adlys buvo Lietuvos nusipelnęs mokytojas, taip pat priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai ir kitoms visuomeninėms organizacijoms.

Meistro santykis su medžiu prasidėjo dar vaikystėje. Užaugęs kaimo aplinkoje, jis gamtą vadina didžiausia žmogaus mokytoja ir pabrėžia, kad svarbiausia išmokti ją stebėti. Tautodailė J. Adliui nėra vien laisvalaikio užsiėmimas – ją jis įvardija kaip gyvenimo įprasminimą. Dirbdamas meistras siekia ne greito rezultato, bet tokio kūrinio, kuris iš tiesų jį patį tenkintų. Jo požiūrį į kūrybą gerai atspindi mintis, kad svarbiausia iš darbo gauti savotišką „dvasinę dozę“.

Medžio drožybai Jonas daugiausia renkasi liepą – ji minkšta, švari, mažai šakota ir lengvai apdirbama. Didesniems bei ilgaamžiškesniems darbams – statuloms, kryžiams ir koplytstulpiams – tinka ąžuolas. Tačiau meistrą traukia ne tik taisyklinga mediena. Miške grybaudamas ar uogaudamas jis pastebi įdomiai išlinkusias šakas, kamienų ataugas ir natūralius medžio nelygumus, parsiveža juos į sodybą ir kartais ilgai laukia, kol iš pačios medžio formos „subręs“ kūrinio idėja.

Jo kūryboje ryškūs liaudies meno raštai, etnografiniai ir religiniai motyvai, gyvūnijos vaizdai. J. Adlys drožia rūpintojėlius, verpstes, kaukes, skulptūras ir kitus medžio dirbinius. Šio pomėgio šaknis galima atrasti šeimoje: jo tėvas Pranas Adlys buvo „visų darbų meistras“ – gamino statines, duonkubilius, įvairius medinius buities indus ir kitus kasdienybėje reikalingus daiktus. Pats Jonas mano būtent iš tėvo paveldėjęs tą ypatingą „drožlės kvapą“ – potraukį medžiui ir meistravimui.

Dalis J. Adlio kūrinių turi ne tik meninę, bet ir istorinę bei atminimo reikšmę. 1990 m. Lieponių kaimo centre jis atkūrė sunykusį kryžių, taip įamžindamas kaimo praeitį, pastatė koplytstulpį, kapinėse sukūrė skulptūrą knygnešiui Jonui Stakučiui atminti, taip pat darbą išnykusiems kapams įamžinti – „Tiems, kuriuos prisimena visagalis laikas“. Jo skulptūrų ir drožinių galima rasti ir VUL Santaros klinikų vaikų ligoninės parke.

Ne mažiau svarbus už pačius kūrinius J. Adliui yra žinių perdavimas. Daugelį metų dirbdamas mokytoju jis stengėsi jaunajai kartai įskiepyti tautodailės tradicijas, mokė darbo su medžiu ir skatino vertinti senąjį amatą. Vėliau, jau būdamas senjoru, žiemos mėnesius jis leisdavo Vilniuje, o vasaras – savo sodyboje Lieponyse, kur ir toliau tašė, drožinėjo, kalė, skaptavo bei konstravo. Jo ir sūnaus sodybas puošia paties meistro skulptūros, medžio paveikslai, verpstės ir rūpintojėliai. Parodose ir mugėse jis demonstruodavo tai, ką pats vadino „drožybos abėcėle“.

Jono Adlio istorijoje ypač aiškiai matyti, kaip tradicinis amatas gali tapti ne tik kūryba, bet ir gyvenimo būdu bei mokymo priemone. Iš tėvo perimtas polinkis meistrauti, ilgametė pedagogo patirtis ir nuolatinis darbas su medžiu leido jam ne tik sukurti daugybę darbų, bet ir perduoti supratimą, kad tautodailė nėra vien praeities reliktas. Ji išlieka gyva tol, kol atsiranda žmonių, kurie moka paimti į rankas įrankį, suprasti medį ir savo žiniomis pasidalyti su kitu.

Ruslanas Alekberovas – Trakuose gyvenantis kūrėjas, kurio darbuose susitinka dvi labai skirtingos, tačiau viena kitą išryškinančios medžiagos – gintaras ir medis. Jis gimė 1979 m. gegužės 7 d. Azerbaidžane, o su šeima gyvena Trakuose. Meistras kuria papuošalus iš gintaro ir medžio, taip pat gamina buitinius bei apeiginius medžio drožinius.

Darbo su medžiu pagrindą R. Alekberovas įgijo profesinėje mokykloje – baigęs Vilniaus Gabijos vidurinę mokyklą mokėsi Vilniaus statybininkų mokykloje ir įgijo staliaus apdailininko specialybę. Vėliau kartu su mama dirbo Vilniaus gamykloje „Velga“: mama – kadrų skyriuje, Ruslanas – remonto bare. Tačiau jo polinkio į kūrybą pradžia slypi kur kas giliau – šeimos istorijoje ir nuo vaikystės matytame kruopščiame rankų darbe.

Didelę įtaką jam padarė šeimos moterys. Močiutė Genė Kalesnikienė, kilusi iš Baltarusijos, garsėjo darbštumu ir nagingumu – puikiai gamino maistą, siuvo bei mezgė. Jos rankdarbiai buvo tokie meistriški, kad ji buvo numezgusi megztinį net garsiam Lietuvos boksininkui Algirdui Šocikui. Savo įgūdžius močiutė perdavė dukroms, tarp jų – Ruslano mamai Genovaitei. Sovietmečiu, kai daugelio daiktų trūko, gebėjimas pačiam siūti ar megzti buvo ne tik praktiškas, bet ir leido išsiskirti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir užsidarius „Velgos“ gamyklai, Ruslano mama ėmė siūti tekstiles lėles, kurias pardavinėjo Vilniaus Pilies gatvėje, parduotuvėse ir mugėse. Augdamas tarp nuolat kuriančių mamos, močiutės ir tetos, R. Alekberovas natūraliai perėmė pagarbą rankų darbui. Pats jis sako iš šeimos paveldėjęs kruopštumą ir nuo mažens mėgęs smulkmeniškus, daug kantrybės reikalaujančius darbus.

Į juvelyriką meistras rimčiau pasuko 2016 metais. Pamatęs gintaro ir juodmedžio derinį, jis panorėjo pats išbandyti, kaip šios medžiagos galėtų veikti kartu. Pirmieji bandymai nebuvo tobuli, tačiau mokėsi palaipsniui, eksperimentavo ir ilgainiui atrado savitą kūrybos kryptį. Ypač jį patraukė kontrastas: tamsus, tvirtas juodmedis tarsi sukuria foną, kuriame dar ryškiau atsiskleidžia šiltos gintaro spalvos.

R. Alekberovo kūrybos principas – kuo mažiau šablonų. Jis stengiasi nekartoti jau matytų pavyzdžių ir kūrinio galutinę formą dažnai atranda pačiame darbo procese. Dėl to jo darbai yra originalūs ir vienetiniai. Papuošalo idėja nebūtinai būna iki galo suplanuota iš anksto – ją gali padiktuoti pats gintaro gabalėlis, medžio forma ar natūrali medžiagų spalvų dermė. Kūrybą jis vertina ir kaip būdą atsitraukti nuo kasdienės rutinos.

Meistras neapsiriboja tradiciniu gintaro ir juodmedžio jungimu. Jis eksperimentavo ir su vaismedžių mediena bei apšvietimu, ieškodamas naujų būdų medį pritaikyti šiuolaikiniuose kūriniuose. Darbe naudojami gana paprasti, tačiau preciziškumo reikalaujantys įrankiai ir priemonės – šlifavimo popierius, peiliai, grąžtai, poliruokliai, skystas parafinas. Tai dar kartą parodo, kad galutinio kūrinio vertę lemia ne sudėtinga technika, bet meistro ranka, kantrybė ir gebėjimas pajusti medžiagą.

Savo darbus R. Alekberovas pristatė ir platesnei visuomenei – dalyvavo folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, Kaziuko mugėse bei tarptautinėje Baltijos juvelyrikos parodoje „Amber Trip“.

Ruslano Alekberovo istorija įdomi tuo, kad jo amatas nėra tiesiog tiksliai perimta viena sena šeimos technika. Iš ankstesnių kartų jis paveldėjo tai, kas ne mažiau svarbu – kruopštumą, darbštumą, kūrybiškumą ir įprotį kurti savo rankomis. Šį šeimos palikimą jis pritaikė savaip, atrasdamas gintaro ir medžio dermę. Todėl jo darbai tampa gražiu pavyzdžiu, kaip amatininkystės tradicija gali tęstis ne kopijuojant praeitį, o jos vertybes perkeliant į naujas formas.

Dalia ir Jonas Ališauskai – tradicinės medžio drožybos puoselėtojai, kurių veikloje susijungia amatas, šeimos tradicija, pedagogika ir etninės kultūros sklaida. Dalia Ališauskienė gimė 1955 m. spalio 4 d. Kupiškyje, yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą ir daugelį metų dirbo matematikos mokytoja. Jonas Ališauskas gimė 1958 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, įgijo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą. Abu yra sertifikuoti B kategorijos tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai ir senojo drožybos amato puoselėtojai.

Ališauskai įsikūrė Padvarionių kaime Trakų rajone – nedidelėje vietovėje tarp Vėžio ir Linžerio ežerų, pušynų, kalvų ir senovinių pilkapių. Tokia aplinka puikiai dera su jų pasirinktu gyvenimo būdu: medžiu, senaisiais amatais ir lietuvių etninės kultūros pažinimu.

Medžio dirbinius Dalia ir Jonas gamina nuo 1986 metų. Įdomu tai, kad drožybos abu mokėsi savarankiškai – praktikuodamiesi, stebėdami medžiagą ir kaupdami patirtį. Ilgainiui pradėjo savo žiniomis dalytis su šeimos nariais ir visais, besidominčiais tradiciniais amatais. Abu tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus bei Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos nariais.

Didelę reikšmę jų veiklai turėjo pedagoginė patirtis. Vilniaus pedagoginį institutą baigusi Dalia apie trisdešimt metų dirbo matematikos mokytoja, tačiau greta tiksliųjų mokslų visuomet puoselėjo lietuvių tautosaką ir liaudies kūrybą. Ji vedė kūrybinius užsiėmimus vaikams, mokė gaminti tradicinius šiaudinukus, kraštotyros ekspedicijų metu rinko senus buities daiktus ir buvo įkūrusi nedidelį liaudies buities rakandų muziejų. Ilgus metus ji taip pat vadovavo folkloriniam ansambliui „Diemedėlis“.

Jonas, baigęs inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, iš pradžių dirbo meistru gamyboje. Vėliau, paskatintas Dalios, pasirinko mokytojo kelią – dėstė braižybą ir technologijas, mokė vaikus drožinėti. Meistravimas tęsėsi ir namuose, todėl į bendrą veiklą pamažu įsitraukė visa šeima. Tai vienas gražiausių Ališauskų veiklos bruožų – amatas čia nėra atskiras darbas, bet šeimos gyvenimo dalis.

Nuo 1988 metų Ališauskai dalyvauja Kaziuko mugėse, o lietuvių tautodailę bei tradicinius dirbinius pristatė Lietuvos ir tarptautinėse parodose. 2004 m. Senuosiuose Trakuose jie įsirengė medžio dirbtuves ir sukūrė „Medinaičių svetainę“ – vietą, kurioje susitinka amatas, istorija ir gyvas bendravimas. Joje surengta beveik šimtas su lietuvių liaudies kultūra susijusių renginių: vakaronių, parodų, koncertų, susitikimų, apeiginių vakarų, tradicinių švenčių ir edukacinių programų. Dirbtuvėse lankėsi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Danijos bei Japonijos.

Ypač svarbi Ališauskų veiklos dalis – edukacija. Jie dirba su pačiomis įvairiausiomis grupėmis – darželinukais, moksleiviais, suaugusiaisiais, senjorais ir užsieniečiais, o užsiėmimus gali vesti lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis. „Medinaičių svetainėje“ kaupiama ir nuolat papildoma tautinio paveldo kolekcija: saugomi seni medžio apdirbimo įrankiai, buities rakandai, audiniai, knygos ir vadovėliai. Dalį senųjų įrankių Jonas paveldėjo iš Širvintų rajone gyvenusių senelių, kitus surinko per etnografines ekspedicijas.

Jų edukacijose mokomasi ne vien drožti. Lankytojams pasakojama, kaip atpažinti skirtingą medieną pagal kvapą, spalvą, raštą, minkštumą ar net degumą – savybes, kurias tradicinis meistras turi gebėti pajusti ir suprasti. Ališauskai taip pat moko gaminti smulkius medžio dirbinius – žvakides, dėžutes, geldas ir kitus daiktus, pasakoja apie senąją lietuvių buitį, papročius bei šventes ir demonstruoja patį kūrybos procesą. Edukacijas jie vykdo ir Trakų krašto tradicinių amatų centre.

Ališauskų kūriniai pasklido gerokai toliau už Trakų krašto ribų – jų darbų yra įsigiję žmonės iš Japonijos, Suomijos, JAV, Jungtinių Arabų Emyratų ir Airijos. Tautinio paveldo gaminiai naudojami ir Lietuvoje: pavyzdžiui, jų gaminamos geldos rado vietą lietuviškų patiekalų restoranuose, o dėžutės bei žvakidės – Senųjų Trakų vienuolyne.

Ypatingą Ališauskų darbo vertę patvirtina ir oficialus tautinio paveldo sertifikavimas. 2010 m. gegužės 4 d. Jonui Ališauskui suteiktas B kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas „Dėžutės, geldos, žvakidės“ Nr. 00019, o Daliai Ališauskienei – tokio paties pavadinimo B kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00020. 2016 m. gegužės 20 d. abiem suteikti ir tradicinių amatų meistrų vardai: Jonui išduotas pažymėjimas Nr. 00008, Daliai – Nr. 00007, nurodant drožybą, kubilininkystę ir kalvystę.

Dalia ir Jonas Ališauskai parodo, kad tradicinio amato išsaugojimas – tai ne vien senovinių dirbinių gamyba. Jų veikloje vienodai svarbūs kūrimas, mokymas, senųjų daiktų rinkimas, žinių perdavimas ir gyvas susitikimas su žmonėmis. Būtent todėl jų dirbtuvės tampa ne vien darbo vieta, bet ir erdve, kurioje senoji kultūra perduodama toliau – ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip iki šiol naudojamas ir mokomas amatas.

Regina Andriulionienė – tradicinės lietuviškos virtuvės puoselėtoja, kurios pasakojime ypač ryškiai atsiskleidžia žinių perdavimas iš motinos dukrai, o vėliau – kitai šeimos kartai. Ji gimė 1961 m. rugsėjo 24 d. Guronių kaime, Aukštadvario seniūnijoje, Trakų rajone. Įgijo virėjos specialybę, dirbo Onuškio vaikų darželyje auklyte, o savo namus sukūrė Vaickūniškių kaime, Onuškio seniūnijoje.

Į Vaickūniškes Regina persikėlė ištekėjusi devyniolikos metų ir čia užaugino tris vaikus. Svarbiausia jos tradicinės virtuvės mokytoja buvo mama Genovaitė Bušauskienė. Dar vaikystėje Regina stebėdavo mamą besidarbuojančią virtuvėje, vėliau tapo jos pagalbininke ir pamažu perėmė mėsos ruošimo paslaptis. Ši patirtis jai liko ne vien receptų rinkiniu – maisto gaminimą ji suvokia kaip šeimos bendrystės dalį, nes bendras darbas virtuvėje, jos žodžiais, žmones suartina ir padeda geriau vieniems kitus suprasti.

Ypač svarbi jos išsaugota sritis – tradicinis mėsos ruošimas. Savo šeimai Regina gamina dešras, vyniotinius, sūdo lašinius. Receptūra sąmoningai išlieka paprasta: naudojama druska, pipirai, laurų lapai, česnakai ir cukrus. Ne mažiau reikšmingas pats rūkymo būdas – mėsos gaminiai rūkomi obelų ir alksnių žalia mediena, o proceso pabaigoje – kadagiu. Tokios, iš pirmo žvilgsnio nedidelės technologinės detalės ir sudaro tradicinės virtuvės žinių branduolį: svarbu ne tik ką įdėti, bet ir kaip paruošti.

Reginos pasakojime tradicinė virtuvė glaudžiai susijusi su senuoju kaimo gyvenimo būdu. Anksčiau daugelis šeimų pačios augindavo gyvulius ir apsirūpindavo maistu savo ūkyje. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms ir gyvulių laikymo reikalavimams, jos šeima skerdieną perka, tačiau namuose gaminti mėsos produktų neatsisako. Reginai svarbiausia išsaugoti ne ankstesnio gyvenimo formą pažodžiui, bet pačius gamybos būdus, skonį ir šeimoje sukauptą patirtį.

Ji taip pat pabrėžia vieną įdomų tradicinės lietuviškos virtuvės bruožą – paprastumą. Kasdienis kaimo žmonių maistas nebūtinai buvo sudėtingas, tačiau šventinis stalas išsiskyrė gausa ir įvairove. Maistas lydėjo ne tik religines šventes, tokias kaip Kūčios, Užgavėnės ar Velykos, bet ir svarbiausius metų darbus – bulviakasį, rugiapjūtę bei kitus žemdirbio kalendoriaus etapus. Todėl tradicinis patiekalas buvo daugiau nei maistas: jis tapdavo konkretaus metų laiko, šeimos susibūrimo ar bendruomenės šventės dalimi.

Kalbėdama apie lietuvišką kulinarinį paveldą, Regina išskiria juodą ruginę duoną, lašinius ir kapotos mėsos skilandžius. Jai tai produktai, kuriuose atpažįstama lietuviškos virtuvės tapatybė ir kurių dažnai pasiilgsta iš Lietuvos išvykę žmonės. Šis santykis su tradiciniu maistu paaiškina ir jos norą, kad šeimos kulinarinės žinios neišnyktų.

Svarbiausia, kad ši tradicija šeimoje jau turi tęsinį. Gaminti moka abi Reginos dukros. Ramunė, nors pasirinko tarptautinių santykių ir politikos mokslus, savo kavinėje taip pat užsiima maisto gaminimu, o Jurgita mėgsta šeimininkauti ir padeda mamai. Regina džiaugiasi ir septyniais anūkais – jai svarbu, kad jie sveikai maitintųsi ir pažintų šeimos maisto tradicijas.

Reginos Andriulionienės istorijos stiprybė slypi jos paprastume. Čia nėra sudėtingų dirbtuvių ar retų įrankių – pagrindinė amato erdvė yra šeimos virtuvė, o svarbiausia vertybė – iš mamos perimtas žinojimas. Mėsos rūkymo kvapas, keli iš kartos į kartą naudojami prieskoniai ir bendras darbas virtuvėje tampa gyvu kultūriniu paveldu. Tai tradicija, kuri išlieka ne todėl, kad yra užrašyta recepte, o todėl, kad šeimoje vis dar atsiranda kam ją parodyti ir iš ko jos išmokti.

Loreta Anskaitienė – Trakuose gyvenanti tautodailininkė, kurios kūrybos istorija prasidėjo ne dirbtuvėse ar meno mokykloje, o nuo senos promočiutės knygos apie mezgimą ir nėrimą. Ji gimė 1973 m. kovo 12 d., yra baigusi Vilniaus kooperacijos mokyklą, kur įgijo prekybos organizatorės specialybę, vėliau Lietuvos edukologijos universitete studijavo ekonomikos ir verslo pagrindus. Nuo 2013 metų Loreta yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.

Rankdarbių tradicija jos šeimoje siekia ankstesnes kartas. Loreta prisimena, kad promočiutė labai gražiai nėrė ir šiek tiek mezgė. Dalį šių įgūdžių ji perdavė savo dukrai – Loretos mamai. Nors mama rankdarbiais itin nesusidomėjo, tai, ką mokėjo, parodė dukrai. Taip mezgimo ir nėrimo žinios šeimoje keliavo iš promočiutės – mamai, o iš jos – Loretai.

Ypatingą reikšmę turėjo išlikusi promočiutės knyga. Dar būdama paauglė Loreta vartydavo joje pateiktus mezgimo ir nėrimo raštus, bandydavo juos atkartoti ir stebėdavo, kaip popieriuje matomas raštas pasikeičia, kai tampa tikru rankdarbiu. Būtent smalsumas išbandyti kuo daugiau raštų ilgainiui išaugo į rimtesnį pomėgį – šiandien ji neria vąšeliu ir mezga virbalais.

Loretai tradicinis amatas svarbus ne vien dėl galutinio kūrinio. Ji pati tradicinę veiklą apibūdina kaip senųjų amatų ir tradicijų išlaikymą, puoselėjimą bei perdavimą ateinančioms kartoms. Kartu rankdarbiai jai yra poilsis nuo kasdienybės – kruopštus darbas leidžia atsitraukti nuo įprastų rūpesčių, susikaupti ties raštu, siūlu ir lėtai gimstančiu kūriniu.

Jos darbuose svarbi ir šeimos parama. Loreta savo šeimą vadina didžiausia palaikymo komanda. Įdomu, kad pati ji pripažįsta iš senosios promočiutės knygos gavusi labai daug žinių, tačiau kartu iškelia tradiciniams amatams itin aktualų klausimą – kam šias žinias perduoti toliau. Tai ypač prasminga, nes rankdarbių tradicija išlieka gyva tik tada, kai jos technikos ne vien išsaugomos daiktuose ar knygose, bet ir perduodamos kitam žmogui.

L. Anskaitienės darbai buvo pristatyti ir platesnei visuomenei. 2013, 2014 ir 2016 metais ji dalyvavo Vilniaus regiono liaudies meno konkursinėse parodose, o 2019 m. – prestižinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Tai rodo, kad iš šeimos aplinkos ir vienos senos knygos išaugęs pomėgis tapo reikšminga tautodailės veikla.

Loretos Anskaitienės istorija gražiai parodo, kad tradicijai išsaugoti kartais pakanka labai paprasto dalyko – neišmesti senos knygos, parodyti vaikui vieną raštą ir leisti jam pabandyti pačiam. Jos kūryboje susitinka kelių kartų patirtis: promočiutės mokėjimas, mamos perduotos pirmosios žinios ir pačios Loretos noras mokytis, kurti bei išsaugoti tai, kas buvo pradėta gerokai anksčiau už ją.

Pavel Antonevič gimė 1972 m. gruodžio 15 d. Paluknio kaime. Nuo 1991 m. dirba ugniagesiu gelbėtoju, o nuo 1992 m. užsiima individualia veikla – pina krepšius, dalyvauja mugėse ir renginiuose. Krepšių pynimas iš pušinių balanų yra senas Pietryčių Lietuvos amatas, ypač būdingas Paluknio apylinkėms.

Pinti krepšius Pavelą dar paauglystėje išmokė giminaitis Marianas Mackunas, nors šį amatą mokėjo ir jo tėvai bei seneliai. Taip buvo tęsiama šeimos ir krašto tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Paluknyje anksčiau iš pušinių balanų buvo pinamos didesnės karzinkos ir mažesni kašikėliai, naudojami grybams, uogoms rinkti ar per Velykas maistui į bažnyčią nešti.

Amatui reikalinga tinkamai parinkta mediena – geriausiai tinka šviežiai nupjauta, brandi pušis. Svarbiausi įrankiai ir gebėjimai labai paprasti: aštrus peilis, rankų miklumas, tikslumas ir kantrybė. Krepšiai gaminami be klijų, dažų ir lako, todėl išlaikomas natūralus medžiagos pobūdis.

Iš pradžių Pavelas savo krepšius dovanodavo artimiesiems, vėliau kartu su žmona pradėjo jais prekiauti Kaziuko ir ūkininkų mugėse. Jam svarbu, kad senasis pynimo būdas neišnyktų, todėl jis norėtų savo žinias perduoti jaunajai kartai.

Ypač reikšminga, kad 2012 m. gegužės 17 d. Pavelui Antonevičiui suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas „Pintinės“ Nr. 00464. Tai oficialiai patvirtina jo puoselėjamo amato tradiciškumą ir tęstinumą.

Jo veikla parodo, kaip iš paprasto buities daikto – pintinės – atsiskleidžia visa krašto istorija, miško kultūra ir iš kartos į kartą perduodamas amatas.

Asociacija „Viva Sol“ įkurta 2006 m. rugsėjo 15 d. Dargužių kaime, Varėnos rajone. Jos pagrindinis tikslas – siekti kaimo gyvybingumo, vienijant smulkiuosius ūkininkus, amatininkus ir kitus kaimui neabejingus žmones. Asociacijos veiklą taikliai apibūdina jos moto – „Kad kaimas būtų gyvas!“

Asociacijos pradžia glaudžiai susijusi su Kavaliausku, Valdu ir Ilinauskaite, Rasa. Persikėlę gyventi į Dargužių kaimą, jie kūrė nedidelį ožkų ūkį ir gamino prancūziško tipo ožkų pieno sūrius. Valdas daugiau kaip dešimt metų buvo dirbęs sūrininkystės ūkyje Prancūzijoje, todėl sukauptą patirtį pritaikė Lietuvoje. Iš pradžių asociacija telkė vietos maisto gamintojus ir siekė kurti artimesnį ryšį tarp ūkininko ir jo produkcijos vartotojo

Ilgainiui veikla išsiplėtė. Šiandien „Viva Sol“ vienija 23 narius, tarp kurių yra smulkiųjų ūkininkų, sūrininkų, amatininkų, gamtininkų, menininkų ir kitų kaimo plėtra besidominčių žmonių bei organizacijų. Tarp narių yra ir VšĮ Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“. Asociacijos bendruomenėje sūrininkystę ir ūkininkavimą puoselėja, be kitų, Baranauskienė, Dalia; Černiauskienė, Virginija; Griežė, Rasa; Novikevičienė, Ginta; Urlikienė, Lina, o tradicinius medžio amatus atstovauja dailidė ir stalius Liauzun, Cyril.

Svarbi „Viva Sol“ veiklos dalis – sūrininkystės žinių sklaida, vietos maisto gamybos stiprinimas, mokymai ir patirties perdavimas. Asociacija taip pat skatina trumpąsias maisto tiekimo grandines, smulkiųjų ūkių savarankiškumą, kaimo turizmą, kultūros ir paveldo išsaugojimą, gamtosaugą bei bendruomenių stiprinimą. Nuo 2019 m. „Viva Sol“ yra ir Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė.

2010–2023 m. asociacija buvo įkūrusi VšĮ „Sūrininkų namai“, po kurios vardu Dargužiuose veikė sūrių prekybos ir viešojo maitinimo iniciatyvos, kooperatyvas „Mūsų sūriai“ bei sūrininkystės mokykla „Viskas sūriams“. Tai tapo viena ryškiausių „Viva Sol“ veiklos krypčių, padėjusių populiarinti smulkiąją sūrininkystę Lietuvoje.

„Viva Sol“ veikla parodo, kad gyvas kaimas kuriamas ne vien ūkininkaujant. Tam svarbūs žmonių ryšiai, vietos maistas, amatai, dalijimasis žiniomis ir bendruomeniškumas – būtent šios kryptys nuo pat asociacijos įkūrimo išliko jos veiklos pagrindu.

Irena ir Bronius Bagdanavičiai – Taučionių kaime gyvenanti šeima, kurios ryšys su bitininkyste užsimezgė dar vaikystėje. Abiejų tėvai laikė po kelias bičių šeimas savo reikmėms, todėl bitės, medus ir pagrindiniai jų priežiūros darbai jiems buvo pažįstami nuo mažų dienų. Vėliau ši šeimų patirtis virto nuosavu bitynu, o bitininkystė – bendru pomėgiu, į kurį pamažu įsitraukė ir jaunesnė karta.

Irena Bagdanavičienė gimė 1957 m. rugsėjo 13 d. Jukniškių kaime, Trakų rajone. 1976 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Po studijų dirbo Vilniaus rajone, vėliau – Pasamovio aštuonmetėje ir Taučionių pradinėje mokyklose, o didelę profesinio gyvenimo dalį praleido Onuškio Donato Malinausko gimnazijoje. Greta pedagoginio darbo ją visuomet domino lietuvių liaudies švenčių tradicijos, papročiai ir amatai. Irena yra sukaupusi ir nemažai senovinių buities rakandų bei kitų praeities kasdienybę liudijančių daiktų.

Bronius Bagdanavičius gimė 1953 m. ir apie keturiasdešimt metų dirbo draudimo bendrovėje. Išėjęs į užtarnautą poilsį galėjo daugiau laiko skirti tam, kuo seniai domėjosi – bitininkystei. Svajonę turėti savo bityną jis puoselėjo ilgą laiką, tačiau realia veikla ji tapo maždaug 2000 metais, kai kaimynas paprašė Bagdanavičių perimti jo bites. Taip šeimos kieme atsirado pirmosios trys bičių šeimos.

Nuo tų kelių avilių prasidėjo jų pačių bitininkystės istorija. Iš pradžių tai buvo labiau Broniaus svajonė, tačiau ilgainiui bitės tapo artimos ir Irenai. Ji pati pasakoja, kad šiandien jau būtų sunku įsivaizduoti jų kiemą ir sodą be nuolatinio bičių dūzgimo. Bitininkystė čia nėra vien medaus gavimas – tai kasdienis gamtos stebėjimas, supratimas, kada ir ko reikia bičių šeimai, gebėjimas prisitaikyti prie metų laiko ir oro sąlygų.

Dirbant bityne naudojami ir tradiciniai bitininko įrankiai. Dalį jų šeima yra paveldėjusi, kitus įsigijo patys. Bagdanavičiai naudoja kelių rūšių kaltelius, dūminę, yra išbandę įvairias korių atakiavimo šakutes bei medaus išpilstymo indus. Tokios detalės primena, kad bitininkystė, nors šiandien naudojasi ir modernesnėmis priemonėmis, tebėra amatas, kuriame labai daug lemia praktinė patirtis ir iš ankstesnių kartų perimtas supratimas.

Ypač gražus šios šeimos istorijos bruožas – bitininkystės tęstinumas. Bitėmis domisi visi šeimos nariai, o Irenos ir Broniaus žentas Karolis jau sėkmingai kuria savo bityną. Taigi žinios, kurias abu sutuoktiniai vaikystėje matė savo tėvų ūkiuose, dabar perduodamos dar vienai kartai. Tai labai tiksliai atspindi tradicinio amato esmę – jis išlieka gyvas ne tada, kai tik aprašomas, o tada, kai kas nors toliau jį praktiškai tęsia.

Bagdanavičių bityno medus tapo ir savotiška šeimos vizitine kortele. Jį jie dovanoja giminaičiams, draugams, bičiuliams bei kaimynams. Šeimos medumi mėgaujasi pažįstami ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Vokietijoje, Italijoje bei JAV. Irenai ypač svarbus pats dalijimosi jausmas – galimybė kitiems perduoti tai, ką sukūrė gamta ir surinko bitės.

Irenos ir Broniaus Bagdanavičių istorijoje bitininkystė nėra pristatoma kaip didelis verslas. Jos vertė slypi kitur – šeimos ryšyje, tęstinume ir pagarboje gamtai. Nuo tėvų laikytų kelių avilių, Broniaus svajonės apie nuosavą bityną ir trijų pirmųjų bičių šeimų jų kieme ši tradicija išaugo į bendrą šeimos veiklą, kurią jau perima jaunesnė karta. Tai paprastas, bet labai gyvas pavyzdys, kaip senasis kaimo amatas išlieka šiuolaikiniame gyvenime.

Onutė Balkelienė – viena iš tų Trakų krašto kūrėjų, kurios veikloje susipina ne vienas amatas, o visas tradicinio kaimo gyvenimo pasaulis: bitininkystė, margučių marginimas vašku, Užgavėnių kaukių gamyba, tradiciniai kepiniai ir domėjimasis senaisiais lietuvių papročiais. Ji gimė 1944 m. sausio 21 d. Junčionių kaime, Alytaus rajone, gausioje šeimoje, kurioje augo šeši vaikai. Baigusi mokyklą mokėsi Daugų technikume, įgijo agronomės specialybę, vėliau gyveno Dubičių kaime Varėnos rajone ir dirbo buhaltere. 1996 m. su šeima persikėlė į Onuškį.

Ypatingą vietą jos gyvenime nuo pat vaikystės užėmė bitės. Onutė pasakoja, kad tėvų namuose jų buvo visada, todėl prižiūrėti bites išmoko dar būdama maža. Vėliau jai teko dirbti ir bitininke Onuškio kolūkyje. Bitininkystė Onutei tapo ne tik praktiniu įgūdžiu – ji pati svarsto, kad nuolatinis gyvenimas greta bičių galėjo turėti įtakos ir kitiems jos pomėgiams, ypač kruopštumui, kantrybei bei artimam santykiui su gamta.

Su bitėmis tiesiogiai susijęs ir kitas jos mėgstamas senasis amatas – margučių marginimas natūraliu vašku. Šios tradicijos ji išmoko stebėdama mamą, kuri margučius margindavo itin gražiai. Tačiau vien stebėjimo Onutei neužteko – ji pati atkakliai bandė, kol įvaldė techniką. Vaikystėje ir jaunystėje mergaitės susirinkdavo drauge ruoštis Velykoms, dalydavosi ornamentais, dažais ir vašku. Net marginimo įrankį pasigamindavo pačios – adatėlė būdavo daroma iš vinuko, jo galvutę nudildžius iki reikiamo dydžio.

Šį mokėjimą Onutė ne tik išsaugojo, bet ir pradėjo perduoti kitiems. Kultūros namuose ji vedė margučių marginimo užsiėmimus, dalijosi savo žiniomis su bendruomenės žmonėmis. Jos veikla pasiekė ir platesnę auditoriją – knygoje minima, kad jai teko margučius marginti kartu su tuometine Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite.

Tačiau margučiai – tik viena jos kūrybinės veiklos dalis. Daugelį metų Onutė gamino autentiškas Užgavėnių kaukes, su kultūros darbuotojomis ir bendruomene dalyvavo vietinėse bei rajoninėse šventėse, vykdavo į Rumšiškes. Tokiu būdu senieji papročiai jai tapo ne teoriniu domėjimosi objektu, o gyva veikla – kaukėmis, šventėmis, susitikimais ir praktiniais mokymais.

Dar vienas ryškus Onutės pomėgis – tradiciniai kepiniai. Maždaug prieš tris dešimtmečius ji pradėjo mokytis kepti „skruzdėlyną“, kuris tuo metu jai atrodė gana naujas kepinys. Receptą nuolat tobulino, o gamindama stengėsi naudoti naminius produktus. Daug konditerijos ir kulinarijos subtilybių Onutę išmokė anyta. Taip jos pačios gyvenime susijungė skirtingų šeimos šakų patirtys: vienų žinias ji perėmė iš mamos ir tėvų, kitų – iš anytos.

Svarbiausia, kad šios žinios nesustojo ties pačia Onute. Konditerijos patirtimi ji dalijosi su anūke, o meilę bitėms perdavė sūnui Gintautui Balkeliui, kuris pats tapo bitininku. Tai ypač gražiai parodo tradicijos tęstinumą: Onutė bites pažino savo tėvų namuose, vėliau perdavė žinias sūnui, o pati pabrėžė norinti savo patirtimi dalytis ne tik su anūkais, bet ir su kitais žmonėmis.

Onutė neapsiribojo vien iš šeimos gautomis žiniomis. Ją labai domino etninė kultūra ir senosios lietuvių tradicijos, todėl ji savarankiškai gilinosi į šias temas – pasakojo perskaičiusi visas Onuškio bibliotekos knygas, kurias pavyko rasti apie tradicinę kultūrą. Jai rūpėjo, kad dabartinė karta neužmirštų senųjų papročių, todėl sukauptomis žiniomis ji noriai dalijosi su kitais.

Onutės Balkelienės istorija išsiskiria tuo, kad jos puoselėjamas paveldas nėra susijęs tik su vienu amatu. Bitės, vašku margintas velykinis kiaušinis, Užgavėnių kaukė ir šeimai kepamas skruzdėlynas čia tampa tos pačios tradicinės kultūros dalimis. Didžiausia jos veiklos vertė – ne vien tai, kad senieji būdai buvo išsaugoti, bet ir tai, kad Onutė sąmoningai stengėsi juos perduoti kitiems. Jos gyvenime tradicija nėra užkonservuota praeitis – ji gyva tol, kol kas nors ją išmoksta ir tęsia.

Gintautas Balkelis – Taučionių kaime gyvenantis bitininkas, kuriam ryšys su bitėmis prasidėjo dar vaikystėje. Jis gimė 1965 m. birželio 18 d. Dubičių kaime, Varėnos rajone, įgijo aukštesnįjį išsilavinimą. Dirbo Onuškio Donato Malinausko gimnazijoje pavaduotoju ūkio reikalams, atstovavo visuomeninei organizacijai „Onuškio bendruomenė“, prisidėjo ir prie naujo Taučionių kaimo kryžiaus pastatymo.

Bitininkystė Gintauto šeimoje gyvavo nuo seno. Jo tėvai visada laikė bites, tačiau tėvas, ilgus metus dirbęs Onuškio girininkijos girininku, daug laiko praleisdavo darbe. Todėl pagrindinė bičių priežiūra teko mamai Onutei Balkelienei, o Gintautas tapo svarbiausiu jos pagalbininku. Būtent iš mamos jis išmoko bičių priežiūros subtilybių – taip šeimos tradicija natūraliai perėjo iš vienos kartos kitai.

Pats Gintautas pabrėžia, kad bitininkystei neužtenka vien techninių žinių. Dar paauglystėje jis suprato, kad norint „draugauti“ su bitėmis pirmiausia reikia jas pamilti ir išmokti stebėti, nes, jo patirtimi, bitės jautriai reaguoja į žmogaus elgesį bei nuotaiką. Žinias jis kaupė ne vien šeimoje – mokėsi iš savo klaidų ir sėkmių, klausė patyrusių bitininkų, o svarbiausia patirtimi laiko ilgus kruopštaus ir atsakingo darbo metus.

Apsigyvenęs su šeima Taučionių kaime, Gintautas įgyvendino ilgai puoselėtą svajonę – įkūrė nuosavą bityną. Knygoje pasakojama, kad jame dūzgė vienuolika bičių šeimų. Meistras primena ir paprastą, bet esminę bitininkystės taisyklę: jei nori medaus, bitėmis reikia rūpintis ne tik vasarą, bet ir visus metus. Bitynas jam tapo ne vien darbo vieta – tai ir poilsio, ramybės, buvimo gamtoje erdvė.

Gintautui bitininkystė svarbi ir kaip senasis lietuvių kultūros paveldas. Lietuva nuo seno buvo siejama su medumi ir vašku, o bitės tradicinėje kultūroje užėmė ypatingą vietą. Jo pasakojime gražiai primenamas ir žodis „bičiulis“, siejamas su sena tradicija dalytis bičių šeimomis su artimu žmogumi. Tautosakoje bitės dažnai tampa darbštumo, tvarkos ir atsakomybės simboliu, o pats bitininko darbas vertinamas kaip prasmingas ir daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.

Ir iš tiesų, Gintautas bitininkystės neromantizuoja – jo teigimu, tai „nėra saldus amatas“. Už medaus stiklainio slypi nuolatinė bičių priežiūra, gera sveikata, kantrybė ir daugybė praktinių žinių. Bitės neatleidžia aplaidumo, todėl bitininkas turi būti pastabus ir atsakingas. Ši mintis ypač gerai atskleidžia tradicinio amato esmę: iš šalies matomas rezultatas dažnai yra tik nedidelė daugelio metų patirties dalis.

Gintauto istorija taip pat labai gražiai papildo jo mamos Onutės Balkelienės pasakojimą. Onutė pati sakė „užkrėtusi“ sūnų meile bitėms, o Gintautas pripažįsta būtent iš jos gavęs svarbiausius bitininkystės pagrindus. Tai ryškus pavyzdys, kaip tradicinis amatas išlieka gyvas: ne vien todėl, kad apie jį rašoma ar jis demonstruojamas, bet todėl, kad vaikas daugelį metų dirba šalia vyresnio žmogaus ir pamažu pats tampa žinių saugotoju.

Gintauto Balkelio atveju bitininkystė yra daugiau nei medaus gamyba – tai šeimos istorijos, gamtos pažinimo ir lietuviškos tradicijos tęstinumas. Nuo tėvų avilių ir darbo šalia mamos iki nuosavo bityno Taučionių kaime nueitas kelias parodo, kaip senasis amatas gali natūraliai išlikti šiuolaikiniame gyvenime.

Rita Balsevičiūtė – etnologė, istorikė ir penktos kartos žolininkė, kurios veikloje glaudžiai susipina liaudies medicina, gamtos pažinimas, mitologija, tautosaka ir senųjų baltų kultūros tyrinėjimas. Ji gimė 1963 m. Kareiviškių kaime, Trakų rajone, vėliau apsigyveno Jogalinos kaime, Prienų rajone. Aukštąjį išsilavinimą turinti istorikė tradicinėmis žiniomis pradėjo domėtis gerokai anksčiau nei pasirinko profesinį kelią – žolininkystės pagrindų buvo mokoma maždaug nuo šešerių metų.

Šios žinios į Ritos gyvenimą atėjo tiesiogiai iš šeimos. Abi jos senelės gerai pažino vaistinius augalus, žinojo jų savybes ir naudojimą liaudies medicinoje, o pačios šį išmanymą buvo perėmusios iš ankstesnių kartų. Taip susidarė nenutrūkusi žinių grandinė, dėl kurios Rita save įvardija jau penktos kartos žolininke. Ji renka vaistinius augalus, veda jų pažinimo pamokas gamtoje, pasakoja apie tradicinius panaudojimo būdus ir stengiasi išsaugoti žinias, kurios anksčiau šeimose būdavo perduodamos savaime.

Tačiau R. Balsevičiūtės domėjimosi laukas gerokai platesnis už pačią žolininkystę. Nuo vaikystės ją traukė mitologija, senieji papročiai, tautosaka, krašto istorija, liaudies medicina ir veterinarija. Ji kalbina vyresnius žmones, užrašo jų prisiminimus ir renka informaciją apie mitologinius akmenis, šaltinius, pelkes, kalnus, piliakalnius, pilkapius bei išskirtinius medžius. Tokia medžiaga svarbi mėginant pažinti senąją ikikrikščioniškąją baltų kultūrą, kurios rašytinių šaltinių išliko nedaug. Todėl jos veikloje ypatingą vertę įgyja gyvoji žmonių atmintis, tautosaka ir archeologiniai duomenys.

Nuo 2009 metų Rita dirbo Aukštadvario regioninio parko direkcijoje, o šio krašto gamta tapo svarbia jos edukacinės veiklos dalimi. Aukštadvario apylinkes ji vaizdingai apibūdina kaip mozaiką, suformuotą paskutiniojo ledyno: čia gausu kalvų, daubų, ežerų ir įgriuvų, išlikęs ryškus moreninis reljefas. Neatsitiktinai šis kalvų ir ežerų kraštas kartais vadinamas „Lietuvos Šveicarija“.

Su liaudies medicina ir žolininkyste susijusią veiklą Rita pristatė ne tik regioniniame parke. Remdamasi surinkta tautosaka ji rengė žygius, ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus, konsultavo žmones. Jos teigimu, besidominčiuosius ji konsultuodavo jau nuo 1985 m., o aktyviau rinkti kraštotyrinę medžiagą ir viešai demonstruoti šias žinias paskatino 1996 m. vykusiose ekspedicijose sutikti mokslininkai – tarp jų Irena Seliukaitė, Libertas Klimka, Vacys Milius ir Antanas Stravinskas

Svarbus etapas buvo 2003 metai, kai Rita kartu su savo senele Ona Vindziuliene buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinį kultūros centrą pristatyti žolininkystės tradicijos. Jų programa buvo pavadinta poetiškai – „Žydėkit, klestėkit, žolynėliai mano“. Vėliau į jos edukacijas atvykdavo moksleivių, biologijos mokytojų, suaugusiųjų grupės, o dalis mokinių šia veikla domėjosi daugelį metų.

Jos užsiėmimai yra labai praktiški. Edukacijose naudojamas katilas arbatai ant laužo virti, elektrinė džiovykla šaknims ir uogoms, alembikas – distiliavimo aparatas hidrolatams iš kvapiųjų augalų gaminti, pintinės žolėms rinkti, žirklės, medžiaginiai ir popieriniai maišeliai. Surenkamų augalų kiekiai sąmoningai nedideli – žaliava daugiausia naudojama edukacijoms

Rita aktyviai pristatė tradicinę kultūrą ir įvairiuose renginiuose. Ji dalyvavo tarptautiniame baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, Punsko Žolinių šventėje, festivalyje „Parbėg laivelis“, Rasų šventėje Verkių parke. Organizavo pavasario ir rudens lygiadienių renginius, prisidėjo prie kasmetinės Advento vakaronės, paremtos Dainavos krašto papročiais, bei Mackantiškių kaimo Gandrinių tradicijos puoselėjimo.

Ritos Balsevičiūtės veikla išsiskiria tuo, kad žolininkystė jai nėra vien augalų rinkimas. Tai kur kas platesnis būdas pažinti žmogaus santykį su gamta, istorija ir savo kraštu. Iš senelių perimtas žinojimas jos rankose tapo tyrinėjimu, edukacija ir gyvosios atminties išsaugojimu. Penkias kartas siekianti šeimos tradicija čia ne tik tęsiama, bet ir sąmoningai perduodama žmonėms, kurie senųjų žinių savo šeimose jau nebeturi.

Aldona Blažonienė – tradicinė amatininkė ir šakočių kepėja, savo veikloje jungianti šeimos perduotas kulinarines žinias, Onuškio krašto kepimo tradicijas ir norą senąjį paveldą perduoti jaunesnei kartai. Ji gimė 1968 m. balandžio 25 d. Kiauklių kaime, Širvintų rajone, keturių vaikų šeimoje. Tėčio neteko labai anksti, todėl nuo mažens stengėsi padėti negalią turinčiai mamai. Būtent šeimos virtuvėje ir prasidėjo jos ryšys su maisto gamyba – kartu su seserimis nuolat ką nors virdavo ir kepdavo, o namuose sklandantis kepinių kvapas liko vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų.

Didelę įtaką Aldonai padarė ir senelė, kurios dėka namuose nuolat būdavo įvairiausių pyragų. Iš šeimos atkeliavo ne tik pomėgis gaminti, bet ir dalis senųjų receptų bei kepimo būdų. Vėliau, ištekėjusi ir apsigyvenusi vyro gimtinėje – Kęstučių kaime, Aldona susidūrė su stipria vietos kepėjų tradicija. Šio krašto moterų patirtis paskatino ją dar labiau gilintis į tradicinius lietuviškus šventinius kepinius.

Ypatingą vietą jos veikloje užima šakotis. Jo kepimo paslapčių Aldona sėmėsi iš savo senelės, o Onuškio krašto tradicijas jai perdavė viena seniausių vietos kepėjų Eleonora Aleksienė. Žinių ji ieškojo ir senose kulinarinėse knygose bei žurnaluose, išbandydama vis naujus receptus. Tarp senovinių kepinių ir patiekalų, kuriais domėjosi, buvo net burokėlių, morkų bei pupelių pyragai. Kartu ji apgailestauja, kad daugelis senelės receptų anuomet nebuvo užrašyti – šiandien juos tenka atkurti iš atminties.

Šakočio kepimas reikalauja ne tik gero recepto, bet ir specifinių sąlygų. Aldonos vyras Saulius jai pastatė specialų pečių, pritaikytą tradiciniam šakočio kepimui, pagamino volą jo pagrindui ir rūpinasi tinkamomis malkomis. Šakotis kepamas ant gyvos ugnies, o jai naudojamas sausas, smulkiai sukapotas beržas. Tokiu būdu kepimas tampa ne tik kulinariniu procesu, bet ir tikru šeimos darbu, kuriame kiekvienas turi savo vaidmenį.

Blažonių šeima turi ekologinį ūkį, augina karves ir vištas, todėl daug šakočiui reikalingų produktų gauna iš savo ūkio. Šeimai svarbu valgyti pačių užaugintą ir pagamintą maistą. Šis principas glaudžiai siejasi su Aldonos požiūriu į tradicinę virtuvę – jai svarbus ne tik pats receptas, bet ir visas maisto kelias nuo žaliavos iki šventinio stalo.

Aldona tradicinį maistą sieja ir su šeimos bendryste. Jos nuomone, senieji valgiai nebūtinai turi būti kasdieniai, tačiau per svarbiausias kalendorines šventes jų užmiršti negalima. Šventės prasmė atsiranda ruošiantis jai kartu – kepant, gaminant, susėdant prie bendro stalo. Jos požiūriu, jei visas šventinis stalas tiesiog nupirktas parduotuvėje, prarandama dalis to laukimo ir bendrumo, kuris tradicijai suteikia gyvybę.

Šeimoje ši patirtis jau perduodama toliau. Aldona su vyru užaugino sūnus dvynukus ir dukrą, o kulinarines žinias ypač noriai perima dukra Ieva, jau pati kepanti įvairius kepinius. Aldona taip pat bendradarbiauja su Trakų kultūros rūmų Onuškio padaliniu ir „Onuškio bendruomene“, savo sodyboje bei Trakų krašto tradicinių amatų centre su šakočio kepimo tradicija supažindina vaikus ir suaugusiuosius.

Svarbus jos veiklos įvertinimas – 2018 m. rugpjūčio 13 d. Aldonai Blažonienei suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas „Šakočiai“ Nr. 00870. Tai oficialiai patvirtina, kad jos puoselėjamas kepimo būdas ir gaminys atitinka tradicinio tautinio paveldo reikalavimus.

Aldonos Blažonienės istorija parodo, kad šakotis yra kur kas daugiau nei įspūdingas šventinis desertas. Jame susijungia senelės receptai, vietos kepėjų patirtis, gyva ugnis, šeimos ūkio produktai ir kelių kartų bendras darbas. Būtent toks nuoseklus žinių perdavimas leidžia senajam kepimo amatui išlikti gyvam, o ne tapti vien prisiminimu apie praeities šventes.

Martynas Breikštas – tradicinis amatininkas ir senojo kalvystės amato puoselėtojas. Jis gimė 1976 m. Vilniuje, augo Elektrėnuose, lankė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, vėliau profesinėje mokykloje įgijo šaltkalvio specialybę. Su žmona Vilma Daudaite ir dukromis Ula bei Gabija apsigyveno Antaveršio kaime, Prienų rajone, kur įkūrė savo dirbtuves.

Kalvystės pradžia Martyno gyvenime siejasi su šeima. Jo dėdė Leonas Vaitiekaitis iš Rykantų buvo „visų galų meistras“ – dirbo su medžiu, metalu, gamino įvairius buities daiktus. Būtent dėdės pagamintas peilis Martyną paskatino rimčiau susidomėti metalu. Pirmą kartą prie kalvystės jis prisilietė apie 2000 metus ir greitai susižavėjo įkaitinto metalo galimybėmis. Iš pradžių tai buvo hobis, tačiau ilgainiui tapo nuolatine veikla ir užsakomąja gamyba.

Kalvio meistrystę Martynas tobulino mokydamasis pas žinomus Lietuvos kalvius Juozą Stankevičių ir Ričardą Grekavičių. 2007 m., persikėlęs su šeima iš miesto į kaimą, jis įsirengė savo kalvę, kurią pavadino Poškučio kalve. Pagrindiniai jo darbo įrankiai – žaizdras, priekalas, kūjai, tekėlas ir kiti kalvystei būtini įrankiai.

Poškučio kalvėje gaminami labai įvairūs darbai – nuo praktiškų buities ir statybos elementų, tokių kaip balkonų ar laiptų turėklai, metaliniai vartai, rankenos, iki meninių kūrinių, susijusių su lietuvių liaudies mažąja architektūra ir simbolika. Martyną labiausiai domina būtent kūrybinė kalvystės pusė.

Svarbus jo kūrybos šaltinis – aplinka, kurioje jis gyvena. Antaveršio kaimas yra Dzūkijos aukštumos, Aukštadvario regioninio parko zonoje, kur gausu istorinių ir etnokultūrinių objektų. Martynas domisi vietos legendomis, pasakojimais ir savo darbuose naudoja baltiškus ženklus, lietuvių liaudies geometrinius ornamentus ir kitus etnokultūros elementus. Net paprasti buities daiktai jo rankose įgauna simbolinę prasmę.

Ypač išskirtinė jo darbų grupė – geležinės koplytstulpių ir memorialinių paminklų viršūnės, vadinamos saulutėmis. Jose dera tradicinė kalvystė ir lietuvių liaudies ornamentika. Šie darbai nėra vien dekoratyvūs – jie tęsia mažosios architektūros tradiciją ir padeda išsaugoti senąją simboliką šiuolaikinėje aplinkoje.

Šios veiklos autentiškumą patvirtina ir oficialus įvertinimas: 2018 m. rugpjūčio 8 d. Martynui Breikštui suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas „Memorialinių paminklų viršūnės“ Nr. 00879.

Martynas neapsiriboja vien gamyba. Jis aktyviai dalyvauja bendruomenių renginiuose, demonstruoja kalvystės amatą, rengia edukacinius užsiėmimus vaikams ir jaunimui, kviečia lankytojus į kalvę ir supažindina juos su tradicinio metalo apdirbimo procesu. Taip jo veikla tampa ne tik kūryba, bet ir gyvu amato perdavimu kitiems.

Martyno Breikšto istorija įdomi tuo, kad jo darbuose geležis tampa ne vien medžiaga. Ji tampa pasakojimo, ženklo ir atminties nešėja. Nuo dėdės pagaminto peilio iki tautinio paveldo sertifikatu įvertintų saulučių jo kelias parodo, kaip senasis kalvystės amatas gali būti tęsiamas šiuolaikiškai, neprarandant ryšio su tradicija.

Danutė Čiupailienė – Bičiūnų kaime užaugusi ir visą gyvenimą su tradicine kaimo buitimi susijusi šeimininkė. Ji gimė 1936 m. gruodžio 16 d., domėjosi senovinių valgių gamyba, o vienas iš jos išsaugotų senųjų įgūdžių – sviesto mušimas tradiciniu būdu sviestamuše, vadinama boikute.

Danutės vaikystė prabėgo ūkiškoje aplinkoje, kur gyvenimas buvo sunkiai įsivaizduojamas be naminių gyvulių. Šeima laikė karves, arklius, paršiukus, įvairius naminius paukščius, todėl gyvulių priežiūra, pieno produktų gamyba ir kiti ūkio darbai buvo natūrali kasdienybės dalis. Taip gyveno jos seneliai ir tėvai, o šį gyvenimo būdą perėmė ir pati Danutė.

Kolūkio laikais ji melžė karves fermoje, tačiau grįžus namo dar laukdavo savas ūkis. Danutės prisiminimuose atsiskleidžia labai būdingas ano meto kaimo gyvenimas – darbų buvo daug, tačiau, kaip pati pasakoja, žmonės spėdavo ne tik pasirūpinti ūkiu, bet ir rasti laiko vieni kitiems bei pabendrauti.

Ypatingą vietą jos pasakojime užima naminis sviestas. Danutė jį muša senoviniu būdu – sviestamuše boikute. Tai rankomis atliekamas darbas, reikalaujantis kantrybės ir iš kartos į kartą perduodamos praktinės patirties. Tokiu būdu pagamintas sviestas jos šeimoje nėra vien senovės prisiminimas – jis iki šiol valgomas ir vertinamas artimųjų.

Danutės sukauptos žinios neliko tik jos pačios patirtimi. Ji savo dukrą Virginiją Palionienę išmokė ūkininkavimo ir namų ruošos darbų. Dabar Virginija su savo šeima šeimininkauja tame pačiame ūkyje, o Danutė jai vis dar padeda. Šeimoje auga vaikai, todėl, kaip pati sako, vis dar reikia ir sūrių, ir sviesto – senieji gebėjimai išlieka praktiškai reikalingi.

Patirtis perduodama ir dar jaunesnei kartai – anūkėms Jovitai, Miglei ir Simonai. Taip Danutės šeimoje matome aiškią tradicijos grandinę: seneliai ir tėvai - Danutė − dukra − Virginija − anūkės. Būtent toks žinių perdavimo būdas anksčiau ir buvo pagrindinis kaimo amatų bei buities tradicijų išlikimo kelias.

Danutės Čiupailienės istorija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprasta, tačiau joje slypi svarbi tradicinės kultūros dalis. Sviesto mušimas, sūrių gamyba, gyvulių priežiūra ir šeimos ūkio darbai ilgą laiką buvo ne atskiri amatai, o vienas bendras kaimo gyvenimo būdas. Danutės vertė – būtent gebėjimas šią patirtį išsaugoti ne vien prisiminimuose, bet ir kasdienėje šeimos praktikoje.

Ona Čiupailienė – Dusmenų kaime gimusi ir visą gyvenimą su šiuo kraštu susijusi siuvinėtoja, kurios darbai išaugo iš šeimos tradicijos ir meilės senajai kaimo kultūrai. Ji gimė 1943 m. Dusmenų kaime, Trakų rajone, čia mokėsi ir gyveno. Jos mama Janina buvo garsi krašto audėja, dainuodavo ir giedodavo laidotuvėse, o Ona nuo mažens matė ir audimo, ir rankdarbių pasaulį.

Dar vaikystėje Ona padėdavo mamai austi, „apmesti“ lovatieses ir rankšluosčius, pati mėgo siuvinėti takelius bei staltiesėles. Taigi jos ryšys su tekstile ir siuvinėjimu neatsirado atsitiktinai – jis natūraliai išaugo iš šeimos aplinkos, kurioje rankų darbas buvo kasdienybės dalis.

Po mamos mirties liko daug šilkinių siūlų, ir būtent tada Ona pradėjo siuvinėti dar intensyviau. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ypač žiemomis, vieną po kitos siuvinėjo staltiesėles dovanoms, vėliau – pagalvėlių užvalkalus, servetėles, takelius ir kitus namų tekstilės dirbinius. Jos pačios žodžiais, atsirado labai didelis noras „kurti ką nors gražaus“.

Ypatingą reikšmę turi Onos darbai, skirti bažnyčioms. Ji išsiuvinėjo visas Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios altorių staltiesėles, taip pat daug užklotų Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčiai. Tokiu būdu jos siuvinėjimas peržengė buities ribas ir tapo krašto religinio bei kultūrinio paveldo dalimi.

Ona dirba su šilkiniais ir mulinė siūlais, siuvinėja staltieses, staltiesėles, takelius, servetėles, pagalvių užvalkalus ir paveikslėlius. Jos darbams būdingas kruopštumas, kantrybė ir dekoratyvumas – tai matyti ir nuotraukoje, kur aplink ją gausu siuvinėtų tekstilės dirbinių.

Savo žiniomis ji dalijosi ir su jaunimu. Oną buvo aplankę Onuškio Donato Malinausko gimnazijos mokiniai su mokytoja – ji jiems praktiškai parodė, kaip siuvinėti. Meistrė pabrėžė, kad šiam darbui nereikia sudėtingos įrangos – pakanka adatos, siūlų, siuvinėjimo lankelio ir žirklių, tačiau svarbiausia yra kantrybė ir noras mokytis. Siuvinėjimu domisi ir jos anūkė, todėl šeimos tradicija turi galimybę tęstis.

Onos Čiupailienės darbai buvo pristatyti ne tik vietos bendruomenėje. Ji dalyvavo vietinėse, rajoninėse ir zoninėse parodose, o 2012 m. jos rankdarbiai dalyvavo Vilniaus apskrities parodoje „Aukso vainikas“, kur už dalyvavimą jai skirta padėka. Parodoje „Lietuva – Belarus“ Ona taip pat buvo įvertinta padėka už tradicijų puoselėjimą ir tautinio paveldo išsaugojimą.

Onos Čiupailienės istorijoje ypač aiškiai matyti, kaip amatas išlieka per šeimos atmintį. Mamos audimo ir rankdarbių tradicija, paveldėti siūlai, pačios Onos išsiuvinėti bažnyčių tekstilės darbai ir perduodami įgūdžiai jaunesnei kartai sudaro nenutrūkstamą ryšį tarp praeities ir dabarties. Jos siuvinėjimas – ne tik puošmena, bet ir gyva Dusmenų krašto atminties dalis.

Miglė Dalgedaitė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo duonos kepimo amato puoselėtoja ir tradicinių amatų meistrė. Ji gimė 1981 m. liepos 5 d. Vilniuje, o nuo 2010 m. gyvena Žydkaimio kaime, Grendavės seniūnijoje, Trakų rajone, Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Miglė yra sociologijos magistrė, pedagogė, UAB „Vilkokšnio vingis“ vadovė, aktyviai dalyvaujanti Trakų krašto kultūros, amatų ir kaimo turizmo veikloje.

Svarbiausia jos veiklos vieta – šeimos sodyba Žuklijų kaime, šalia Vilkokšnio ežero. Čia nuo 2005 metų Miglė nuosekliai puoselėja tradicinį duonos kepimą pagal senuosius lietuvių papročius. Šis amatas jos šeimoje nėra naujai išmoktas – duonos kepimo žinios atkeliavo iš prosenelės, senelės ir mamos, o pats raugas šeimoje perduodamas jau šešias kartas. Todėl Dalgedų šeimos duonos kepimą galima vadinti tikra paveldėta tradicija. Rugių duonai užaugina ūkininkaujantys Miglės tėvai.

Šeimos istoriją saugo ir pati „Dalgedų sodyba“. Joje sukaupti protėvių naudoti daiktai – senasis duonkubilis, pjautuvas, spragilas, vėtyklė, linų mintuvai ir šukos, verpimo rateliai, audimo staklės, kuparai, spintos, indaujos bei kiti buities rakandai. Sodyboje įkurtas etnografinis muziejus, o nuo 2012 m. Miglė kartu su dukra Saule Šapogaite tęsia čia vykdomą etnografinę ir kaimo turizmo veiklą.

Duonos kepimas Miglei nėra vien recepto laikymasis. Edukacijų metu lankytojai patys prisiliečia prie viso proceso – nuo paruoštos raugo tešlos iki savo rankomis suformuoto kepalėlio. Tešla minkoma tradiciniame duonkubilyje, o suformuoti kepalai pašaunami į duonkepę krosnį. Išsaugotas ir simbolinis šio darbo aspektas: šeimos nariai kviečiami paliesti formuojamą kepalą, tarsi perduodant jam geras mintis, šilumą ir palinkėjimus. Kai kuriems edukacijų dalyviams tai būna pirmasis gyvenime prisilietimas prie tikros duonos tešlos.

Miglės veikla gerokai platesnė už duonos kepimą. Ji demonstruoja verpimą ir audimą, veda „Lino kelio“ bei piemenėlių valgių edukacijas, pasakoja apie Velykų papročius ir margučių raštų reikšmes, moko marginti vašku. Per kalėdines programas krosnyje kepamos dzūkiškos „auselės“ ir kūčiukai, o atskiros edukacijos skirtos Gandrinėms, Šv. Agotos duonos dienai, Kalėdoms ir kitoms kalendorinėms bei gyvenimo šventėms.

Ypač svarbi jos veiklos dalis – žinių perdavimas kitai kartai. Miglė tradicinius įgūdžius perduoda savo dukrai Saulei Šapogaitei, kuri padeda organizuoti edukacijas. Taip šešių kartų šeimos tradicija turi realų tęsinį. Duonos kepimo pamokos vyksta ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, jose dalyvauja moksleiviai, suaugusieji, užsienio svečiai ir net būsimos nuotakos, norinčios susipažinti su senaisiais šeimos bei duonos papročiais.

Miglės edukacinės veiklos mastas taip pat įspūdingas. Nuo 2010 metų buvo surengta ne mažiau kaip 1300 edukacinių užsiėmimų – ne tik „Dalgedų sodyboje“, bet ir Trakų, Dargužių, Žaslių amatų centruose, Pilialaukyje, Belmonto malūne, ugdymo įstaigose bei įvairiose šventėse. 2016 m. jai įteikta Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija ir II laipsnio diplomas, taip pat pažyma už Lietuvos vaikų centre parengtą ir pravestą praktikumą „Duonos kelias“.

Jos meistrystę patvirtina ir keli svarbūs oficialūs įvertinimai. Kulinarijos paveldo fondo sertifikatas jai išduodamas nuo 2010 m., o UAB „Vilkokšnio vingis“ suteikta teisė naudoti Aukštadvario regioninio parko produkto ženklą tradicinės duonos kepimo edukacijai. 2015 m. kovo 14 d. Miglei suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas „Paprasta rauginta duona“ Nr. 00743, 2015 m. spalio 16 d. – tradicinių amatų meistro pažymėjimas „Kepimas“ Nr. 00134, o 2019 m. kovo 14 d. sertifikuota jos mokymo programa „Paprastos raugintos duonos kepimas“ Nr. 00049.

Miglės Dalgedaitės istorijoje ypač stipriai atsiskleidžia principas „iš kartos į kartą“. Tas pats raugas, protėvių sodyba, išlikęs duonkubilis, šeimos pasakojimai ir mamos bei močiutės parodytas santykis su duona šiandien virsta gyvomis edukacijomis. Miglė ne tik kepa tradicinę duoną – ji saugo visą su ja susijusį pasaulį: šeimos atmintį, Dzūkijos papročius, senąją buitį ir pačią pagarbos duonai kultūrą, perduodama ją jau septintosios kartos link.

Aldutė Dalgedienė – aktyvi Trakų krašto etnokultūros puoselėtoja, kaimo turizmo ir edukacinių veiklų organizatorė. Ji gimė 1954 m. gegužės 29 d. Žuklijų kaime, Trakų rajone. Baigusi Lengvosios pramonės technikumą, įgijo avalynės technologo specialybę.

2004 m. kartu su šeima Aldutė sutvarkė seną giminės sodybą, kurioje jos proseneliai gyveno dar nuo XIX a. vidurio, ir pradėjo kaimo turizmo veiklą. Sodyba buvo pavadinta „Dalgedų sodyba“. Išsaugoti senoviniai buities daiktai, rakandai ir įrankiai paskatino įkurti etnografinį muziejų. Sodyboje taip pat pastatyta tradicinė duonkepė krosnis.

Aldutė ypatingą dėmesį skiria senųjų tradicijų išsaugojimui. Ji rengia edukacines programas vaikams ir suaugusiesiems, moko kepti natūraliai raugintą duoną iš pačių užaugintų javų, pristato lino kelią bei tradicinę dzūkišką virtuvę. Jos etnokultūrinė veikla buvo įvertinta Kunigaikščio Vytauto Didžiojo III laipsnio diplomu.

Ji taip pat aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, rūpinasi Panošiškių kaimo koplyčia, prisideda prie tradicinės Šv. Agotos – duonos dienos šventės organizavimo, ūkininkauja kartu su vyru Kęstučiu bei padeda šeimai prižiūrėti sodybą. Nuo 2019 m. Aldutė dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Versmė“.

Trumpai tariant, Aldutė Dalgedienė – žmogus, savo veikla saugantis ir perduodantis jaunajai kartai Dzūkijos krašto tradicijas, amatus, kulinarinį paveldą ir bendruomeniškumo vertybes.

Daniliškių sentikių religinė bendruomenė – viena seniausių sentikių bendruomenių Vilniaus krašte, išsaugojusi ne tik tikėjimo tradicijas, bet ir savitą gyvenimo būdą, papročius bei istorinę atmintį. Bendruomenei vadovauja Arianda Šostak. Daniliškių kaimo istorija glaudžiai susijusi su XVII a. į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes atsikėlusiais sentikiais, kurie traukėsi iš Rusijos nuo religinių represijų. Lietuvoje jie buvo priimti palankiai ir ilgainiui tapo Trakų krašto kultūrinės mozaikos dalimi.

Pasakojama, kad Daniliškių sentikiai nedidelį, maždaug 17 kiemų bažnytkaimį iš Riomerių įsigijo už auksą. Tarp atvykėlių buvo ir pasiturinčių bei kilmingų žmonių. Savita buvo ir kaimo architektūra: gyvenamųjų namų galiniai fasadai buvo atsukti į gatvę, o ūkiniai pastatai išdėstomi sklypų gilumoje ir jungiami į vieną eilę. XIX a. Trakų apskrityje buvo priskaičiuojama net 47 sentikių gyvenami kaimai, tačiau Daniliškės išliko viena ryškiausių šios kultūros salų.

Bendruomenės tapatybę padėjo išsaugoti gana uždaras gyvenimo būdas, griežtas papročių laikymasis ir stipri religinė savimonė. Daniliškių sentikiai ilgą laiką puoselėjo archajiškus rusų kultūros elementus, saugojo apeigas, giesmes, šeimos tradicijas ir savitą bendruomeninę gyvenseną. Šios tradicijos išliko nepaisant politinių permainų ir mažėjančio gyventojų skaičiaus.

Svarbiausias bendruomenės centras – Daniliškių cerkvė. Pirmoji cerkvė pastatyta 1917 m., tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo. 1931 m. iškilo nauja cerkvė su varpine ant betoninio pagrindo. Vietos žmonių atmintyje išliko ir senieji dvasinio gyvenimo puoselėtojai – pavyzdžiui, Tit Kitov, mokęs bažnytinių apeigų ir giesmių. Pasakojama, kad jam sunkiai vaikštant, vyrai jį į cerkvę net atnešdavo.

Nors Daniliškių kaimas pamažu nyksta, cerkvė ir bendruomenės religinės apeigos tebėra gyvos. Sentikiai čia meldžiasi keturis kartus per metus – per išpažinčių laiką, Velykas, Švč. Trejybės dieną ir savaitę prieš ją, kai aukojamos pamaldos už mirusiuosius. Tuomet į Daniliškes sugrįžta po Lietuvą išsibarstę žmonės, kurių šeimos ar giminės kilę iš šių vietų.

Ypač svarbus mirusiųjų pagerbimo paprotys. Po pamaldų tikintieji eina į kapines, kur dvasinis tėvas šventina kiekvieną kapą, o žmonės lėtai juda nuo vienos kapavietės prie kitos, meldžiasi ir gieda giesmes. Išsaugotos ir tradicinės aprangos taisyklės: moterys galvas pridengia skaromis, dėvi ilgus sijonus, o vyrai – marškinius ilgomis rankovėmis. Tokios detalės leidžia pamatyti, kad bendruomenės tradicija gyva ne vien kaip religinis ritualas, bet ir kaip kasdienio elgesio bei pagarbos forma.

Svarbus bendruomenės istorijos įvertinimas – 2018 m. Daniliškių cerkvė įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir pradėta saugoti valstybės. Gavus paramą pagal Paveldotvarkos programą, bendruomenė ėmėsi cerkvės remonto ir tvarkybos darbų.

Daniliškių sentikių kultūroje ypatingą vietą užima ikonos. Nepriklausomybės metais dalis cerkvėje saugotų ikonų buvo išvogta, todėl jų atkūrimas ir restauravimas tapo svarbia paveldo išsaugojimo dalimi. Plačiai sentikių aplinkoje žinomas ikonų tapytojas Georgijus Jakovlevas, dirbantis senąja temperos technika ir mineraliniais dažais, nutapė Švč. Trejybės ikoną, skirtą Daniliškių cerkvei. Jis taip pat restauravo Šv. Mikalojaus ikoną ir dar aštuonias ikonostaso ikonas, kurių restauravimą parėmė sentikis Anatolij Šalgunov.

Daniliškių bendruomenė rūpinasi ne tik cerkve, bet ir Daniliškių bei Salkininkų kapinėmis, organizuoja dviračių žygius į sentikių kaimą, pristato savo papročius ir istoriją jaunesnėms kartoms bei visiems besidomintiems. Tokia veikla padeda išsaugoti ne vien pastatus, bet ir gyvą santykį su vieta bei bendruomenės atmintimi.

Daniliškių sentikių bendruomenės istorija yra svarbi tuo, kad čia tradicija išliko per tikėjimą, šeimos atmintį, apeigas, giesmes, ikonų meną ir pagarbą protėviams. Mažėjant gyventojų skaičiui, kiekviena išsaugota apeiga, atkurtas cerkvės elementas ar restauruota ikona tampa ne tik religijos, bet ir viso Trakų krašto kultūrinės įvairovės liudijimu.

Leonora ir Vytenis Daugudžiai - Pirčiupyje gyvenanti šeima, kurios veikloje susipina grybavimo tradicija, miško pažinimas, gamtosauga, krašto istorija ir edukacija. Jų istorija įdomi tuo, kad iš pradžių grybavimas buvo kasdienio gyvenimo dalis ir papildomas pragyvenimo šaltinis, o ilgainiui išaugo į tarptautinius grybavimo čempionatus, asociacijos veiklą ir žmonių mokymą pažinti mišką.

Vytenis gimė 1963 m. balandžio 13 d. Vilniuje, mokėsi Vilniaus 22-ojoje mokykloje, vėliau dirbo Paluknio Medeinos gimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams ir vaikų darželyje. Grybavimo tradicija į jo gyvenimą atėjo dar vaikystėje – jo mama buvo aistringa grybautoja ir mažą sūnų nuolat vesdavosi į mišką. Nors vaikui ilgos grybavimo valandos ne visuomet patikdavo, būtent tada buvo išmokta pažinti grybus ir atsirado įprotis eiti į mišką. 

1993 m. šeima apsigyveno Pirčiupyje. Persikėlus į Dzūkijos miškų apsuptą vietovę grybavimas tapo dar svarbesnis. Ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu, kai atlyginimai buvo maži, miško gėrybės tapo ir realiu pajamų šaltiniu. Daugudis Vytenis prisimena, kad tuo metu grybauti eidavo ištisi kaimai – žmonės vis geriau pažino aplinkinius miškus, mokėsi, kur ir kada ieškoti grybų. 

Vėliau paprastas grybavimas įgavo visai kitą mastą. Gavę kvietimą į Varėnos Grybų šventę, Daugudžiai kartu su bendraminčiais subūrė komandą. Pirmieji bandymai virto pergalėmis, o netrukus atsirado noras savo jėgas išbandyti ir už Lietuvos ribų – Latvijoje, Lenkijoje bei Italijoje.

Vienas įspūdingiausių jų grybavimo istorijos epizodų – kelionės į pasaulio grybavimo čempionatą Italijoje. Iki varžybų vietos tekdavo nuvažiuoti apie 2300 kilometrų į vieną pusę. Čempionatas vykdavo kalnuose, tarp slidinėjimo trasų ir keltuvų, jame dalyvaudavo apie 800 žmonių. Penktą kartą nuvykusi Daugudžių komanda VII pasaulio grybavimo čempionate pasiekė pergalę, o Daugudienė Leonora individualioje rungtyje užėmė antrą vietą. 

Šios varžybos neapsiribojo vien grybų rinkimu. Italijoje dalyviai turėjo kartu rinkti ir miške rastas šiukšles – vienoje rankoje nešdavo pintinę bei šiukšlių maišą, kitoje laikydavo lazdą, padedančią kopti stačiais kalnų šlaitais. Taip grybavimas buvo siejamas ne tik su varžymusi, bet ir su atsakomybe už miško aplinką. 

2016 m. Daugudžiai įkūrė VšĮ „Krembliai“ – Lietuvos grybautojų draugiją-asociaciją. Jos tikslas – populiarinti grybavimą kaip sportą ir kartu kaip draugišką gamtai laisvalaikio būdą. Asociacija dalyvauja renginiuose ir parodose, rengia edukacines programas, veda žmones į mišką ir moko pažinti ne tik grybus, bet ir pačią miško ekosistemą. Daugudžiams svarbu parodyti, kad Lietuvoje dar yra natūralių, žmogaus mažai paliestų miškų, kuriuos verta pažinti ir saugoti.

Leonora gimė 1958 m. gegužės 6 d., baigė Panevėžio rajono Raguvos vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete įgijo istorikės specialybę. Nuo 1976 m. dirbo Kauno IX forte, vėliau – Pirčiupio muziejuje, o uždarius muziejų pedagoginį darbą tęsė Medeinos mokykloje. Ji yra dirbusi socialine pedagoge ir vedusi istorijos pamokas. Įdomu tai, kad iki pažinties su vyru grybų beveik nepažinojo – šio pasaulio ją išmokė būtent Daugudis Vytenis. 

Todėl bendros Daugudžių edukacijos apima kur kas daugiau nei klausimą, kuris grybas valgomas, o kuris ne. Jie žmones moko būti miške, stebėti gamtą ir suprasti kraštovaizdį. Edukacijų metu dalyviai keliauja po įdomesnes vietas, grybauja, ilsisi gamtoje, o kartu klausosi pasakojimų apie Lietuvos istoriją. Miškuose Daugudienė Leonora supažindina su 1863 m. sukilimo, carinės kariuomenės, Armijos Krajovos, Antrojo pasaulinio karo ir partizaninio pasipriešinimo pėdsakais. Taip įprastas pasivaikščiojimas miške tampa ir gamtos, ir istorijos pažinimo pamoka.

Į šias veiklas įtraukiami ir vaikai. Daugudžiai pastebi, kad jaunesnioji karta domisi grybais ir noriai dalyvauja varžybose bei edukacijose. Jų komandose yra buvę net 8–9 metų vaikų, tad miško pažinimo tradicija perduodama ne tik šeimos nariams, bet ir platesniam jaunų žmonių ratui.

Leonora domisi ir tradicinėmis žiniomis apie augalus. Iš Karaban Genovefos ji perėmė žinių apie žoleles ir jų tradicinį naudojimą, gamino įvairias užpiltines, apie kurias taip pat pasakoja savo veikloje. Tai dar labiau išplečia Daugudžių santykį su mišku – jis jiems yra ne tik grybų rinkimo vieta, bet ir daugybės senųjų žinių šaltinis.

Leonoros ir Vytenio veiklos stiprybė – gebėjimas paprastą, nuo vaikystės pažįstamą grybavimą paversti kultūros, gamtosaugos ir švietimo veikla. Jų istorijoje miškas tampa ir pragyvenimo šaltiniu, ir sporto arena, ir istorijos vadovėliu, ir vieta, kur žmogus gali išmokti pagarbiau žvelgti į gamtą.

Daukševič Marijan gimė 1964 m. rugsėjo 8 d. Paluknio kaime. Baigęs Paluknio vidurinę mokyklą mokėsi Vaidotų žemės ūkio technikume ir įgijo techniko-mechaniko specialybę. Kartu su žmona Liudmila užaugino dvi dukras. Abu dirbo žemės ūkio bendrovėje „Merkys“, o nuo 1993 m. pradėjo ūkininkauti savarankiškai.

Imtis savo ūkio paskatino atsiradusios individualios veiklos galimybės ir iš senelio paveldėta žemė. Ūkininkauti šeima pradėjo vos nuo keturių karvių, tačiau ilgainiui ūkis gerokai išaugo – jame buvo auginama apie 50 Lietuvos juodmargių ir mėsinių galvijų bei prieauglio. Taip tęsiamos iš tėvų ir senelių perimtos žemdirbystės tradicijos.

Svarbi šeimos veiklos dalis – varškės sūrių gamyba. Juos šeima gamino jau apie du dešimtmečius ir pardavinėjo įvairių miestų turgavietėse. Savo produkciją taip pat pristatydavo ūkininkų mugėse ir kituose renginiuose. Čia susijungia gyvulininkystė ir tradicinė maisto gamyba – ūkyje užaugintų gyvulių pienas virsta pačių pagamintu produktu.

Nors dukros pasirinko gyvenimą mieste, šeima tikisi, kad ateityje sukaupta ūkininkavimo ir sūrių gamybos patirtis bus perduota kitai kartai. Tai ypač svarbu šeimos ūkiui, kur žinios apie žemę, gyvulius ir maisto gamybą formavosi ne per vieną dešimtmetį.

Už savo veiklą Daukševič Marijan ne kartą buvo įvertintas Trakų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus padėkomis ir diplomais. Jo istorija – tai tradicinio šeimos ūkio pavyzdys, kuriame iš senelio paveldėta žemė tapo pagrindu tęsti žemdirbystę, auginti gyvulius ir puoselėti naminių pieno produktų gamybos tradiciją.

Gailutė Dolmatienė gimė 1955 m. birželio 17 d. Vainotiškių kaime, Kėdainių rajone, miško darbininkų Liucijos ir Jono Cironkų šeimoje. Mokėsi Mičiūrino vidurinėje mokykloje, vėliau Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijo inžinierės žemėtvarkininkės specialybę. Iki 1993 m. dirbo pedagoginį darbą Aukštadvario žemės ūkio technikume, vėliau – Aukštadvario žemės mokykloje bei mokykloje-darželyje „Gandriukas“. Prasidėjus žemės ūkio reformoms, dirbo žemėtvarkininke ir rengė žemėtvarkos projektus. 

Rankdarbių tradiciją ji perėmė iš mamos, kuri išmokė megzti. Dabar Gailutė mezga kūdikiams batelius ir kojinaites, taip pat iš špagato pina dekoratyvines pelėdas. Kol augino keturis vaikus, rankdarbiams laiko likdavo nedaug, tačiau vėliau šiam pomėgiui galėjo skirti gerokai daugiau dėmesio. 

Jos kūryba paremta paprastomis, iš šeimos aplinkos perimtomis rankdarbių žiniomis. Ypač jaukus jos darbų bruožas – praktiškumas: mezginiai skirti mažiesiems, o pinti dirbiniai tampa dekoratyviais namų akcentais. Tai pavyzdys, kaip iš motinos perduotas gebėjimas ilgainiui tampa asmeniniu kūrybiniu pomėgiu.

Gailutė gyvena Aukštadvaryje ir aktyviai dalyvauja vietos bendruomenės gyvenime – yra asociacijos „Aukštadvario Žiburiai“ narė. Taip jos rankdarbiai ir šeimoje perimta patirtis tampa ne tik asmeniniu užsiėmimu, bet ir vietos kultūrinio gyvenimo dalimi. 

Edgar Duchovskij gimė 1985 m. Trakuose, gyvena Dusmenų kaime. Jis užsiima tradicine šulniakasyba – šulinius kasa rankomis, naudodamas kastuvą ir kibirus, o vandens gyslų ieško virgulėmis.

Šio amato jį išmokė senas šulniakasys, parodęs, kaip virgulėmis nustatyti vietą, kur yra gruntinis vanduo. Išbandęs šį būdą Edgar ilgainiui jį įvaldė ir šulniakasyba tapo pagrindine jo veikla. Šiuo darbu jis užsiima apie dešimtmetį ir per metus iškasa iki 20 šulinių.

Kiekvienas šulinys yra skirtingas – jo gylis priklauso nuo to, kur yra gruntinis vanduo. Giliausias Edgaro iškastas šulinys siekė net 39 žiedus. Kadangi žemė iš šulinio keliama paprastais kibirais, darbuose jam padeda giminaičiai. Dažniausiai šuliniai kasami sodų bendrijose ir vienkiemiuose.

Šulniakasyba – fiziškai sunkus ir pavojingas amatas, todėl reikia itin didelio atsargumo. Pagrindiniai darbo įrankiai gana paprasti: kastuvas, laužtuvas, virvės, kibirai bei formos betoniniams ritiniams gaminti. Užsakovui pageidaujant šulinys gali būti uždengiamas mediniu dekoratyviniu stogeliu, apdailinami jo ritiniai.

Edgarui svarbiausia ne pats atlikto darbo mastas, o jo prasmė. Didžiausiu įvertinimu jis laiko momentą, kai žmogus gali atsigerti vandens iš jo iškasto šulinio. Jo veikla išsaugo seną, šiandien jau vis rečiau sutinkamą amatą, kuriame dera praktinė patirtis, kruopštumas ir tradiciniai darbo būdai.

Levonas Dunojus gimė 1957 m. sausio 5 d. Grigiškėse. Baigęs vidurinę mokyklą studijavo Leningrado technikos institute ir įgijo inžinieriaus specialybę. Vėliau dirbo Trakų policijoje, turėjo apsaugos įmonę, tačiau ilgainiui vis daugiau vietos jo gyvenime užėmė darbas su medžiu. 

Meistravimo tradicija jo šeimoje sena. Mama Vladislava mėgo rankdarbius ir mezgė šeimai drabužius, o tėvas Feliksas meistrauti buvo išmokęs iš savo tėvo Pranciškaus. Šeimos pasakojimuose minimas ir prosenelis, iš klevo medienos gaminęs spintas. Tad polinkis dirbti rankomis ir medžiu perduotas per kelias kartas. 

Nuo 1995 metų Levonas kartu su broliu ir tėvu pradėjo gaminti lauko ir vidaus baldus bei duris, o namuose įsirengė savo dirbtuvę. Vėliau, Trakų miesto šventėje pamatęs kitų meistrų darbus, susidomėjo smulkesniais buitiniais ir apeiginiais drožiniais. Jis drožia geldas, menteles, šaukštus, padėklus ir kitus medinius dirbinius. 

Darbui renkasi tik lapuočių medieną – geriausiai tinka ąžuolas, uosis ir obelis. Svarbus jo kūrybos principas – kuo daugiau atlikti rankomis: medžio jis nefrezavo, nes vertino būtent rankų darbo išskirtinumą ir natūralų meistro pėdsaką gaminyje. Žaliavą dažniausiai pirkdavo ar užsisakydavo, kartais mediena dalydavosi su draugais. 

Kūryboje dalyvauja ir šeima – žmona padeda sumanyti ornamentus, ant medžio nupiešia lapus ar gyvūnų motyvus, o Levonas juos išdrožia. Taip jo dirbiniai tampa ne tik praktiškais buities daiktais, bet ir vienetiniais, šeimos idėjų bei rankų darbo sukurtais kūriniais.

Trakų centre įsikūręs restoranas „Argo“ veikia nuo 1999 metų. Jo direktorius – Aidukas Rimvydas. Restorano pavadinimas siejamas su senovės graikų mitu apie laivą „Argo“, kuriuo argonautai plaukė į Kolchidę – dabartinio Vakarų Sakartvelo teritoriją – ieškoti Aukso vilnos.

Restoranas buvo kuriamas siekiant Trakuose pristatyti autentišką Sakartvelo virtuvę. Į Lietuvą buvo pakviestas virėjas Kazaryan Saro iš Sakartvelo, o vėliau tradicinių patiekalų gamybą puoselėjo šefai Chanidzė Pridon ir Kvatchadzė Giorgi. Čia gaminami patiekalai remiasi Sakartvele iš kartos į kartą perduodamomis kulinarinėmis tradicijomis.

Tarp labiausiai atpažįstamų patiekalų – chačapuri, chinkaliai, charčio sriuba, duona bei įvairūs baklažanų patiekalai. Restorano darbuotojai vykdavo į Sakartvelą parsivežti tradicinių prieskonių ir vyno, o lankytojams buvo rengiamos ir vyno degustacijos.

Svarbi „Argo“ veiklos dalis – tradicinės virtuvės pristatymas ir edukacija. Čia organizuoti gruziniško chačapurio kepimo bei chinkalių virimo užsiėmimai, kurių metu lankytojai galėjo iš arčiau susipažinti su kartveliško maisto gaminimo tradicijomis.

Restorane buvo siūloma ir rečiau Lietuvoje sutinkamų Kaukazo regiono patiekalų – laukinio upėtakio iš Sakartvelo kalnų, Juodosios jūros žuvies, vėžių iš Sevano ežero bei ant grilio keptų ėriukų liežuvėlių. Daug dėmesio skirta ne tik skoniui, bet ir estetiškam patiekalų pateikimui.

„Argo“ veikla Trakuose prisideda prie Sakartvelo kulinarinės kultūros pažinimo ir tradicinių patiekalų gamybos būdų išsaugojimo, o per maistą lankytojams pristatomas ir vienas svarbiausių kartveliškos kultūros bruožų – svetingumas.

Restorano „Pirosmani“ istorija prasidėjo dar 1995 m. Kėdainių rajone, Krakėse, kur šeima atidarė nedidelę kavinę. Pavadinimas pasirinktas garsaus Sakartvelo dailininko Niko Pirosmanashvili garbei. Levanas, kilęs iš Telavio miesto Sakartvele, pomėgį gaminti ir domėjimąsi kulinarinėmis tradicijomis atsinešė iš šeimos – jo mama Tina buvo puiki kulinarė ir konditerė, o tėvas Mihail Hidašeli – žinomas vyno technologas.

Pirmiausia lankytojų simpatijas pelnė Levano kepami šašlykai. Kaimui mažėjant ir klientų srautui silpstant, šeima pradėjo ieškoti naujos vietos arčiau Vilniaus. 2012 m. „Pirosmani“ persikėlė į Trakus, kur restoranas tapo ne tik maitinimo vieta, bet ir erdve kartveliškai kultūrai pristatyti.

Restorano aplinkoje gausu kartveliškų motyvų – sienas puošia paveikslai, skamba nacionalinė muzika, pristatomi tautiniai drabužiai, muzikos instrumentai ir papuošalai. Ypatingas dėmesys skiriamas tradicinei virtuvei: naudojami būdingi prieskoniai, riešutai, natūralūs sūriai, baklažanai ir kiti Sakartvelo virtuvei įprasti produktai.

Vienas įdomiausių išsaugotų gamybos būdų – šašlykų kepimas ant sausų vynuogių šakų, būdingas Kachetijos regiono virtuvei. Šeimai svarbu, kad lankytojui būtų patiekiamas šviežias, vietoje gaminamas maistas. Restorane rengiamos kartveliškų patiekalų degustacijos, pobūviai ir pristatymai, kurių metu pasakojama ir apie Sakartvelo kultūrą bei vyno tradicijas.

Šeimos veikloje dalyvauja ir dukros Sepashvili Leila ir Sepashvili Tiniko – jos padeda restorane, moka gaminti tiek paprastesnius, tiek sudėtingesnius patiekalus ir taip perima šeimos puoselėjamas tradicijas.

Kultūrinė veikla neapsiribojo vien restoranu. 2015 m. buvo įkurta Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“, kurios prezidentu tapo Levanas. Asociacija telkia Lietuvoje gyvenančius kartvelus, bendradarbiauja su kitomis tautinėmis bendruomenėmis ir pristato Sakartvelo istoriją, etnografiją bei kultūrą. Taigi „Pirosmani“ tapo ne tik šeimos verslu, bet ir vieta, kur per maistą, muziką ir svetingumą puoselėjama bei perduodama kartveliška kultūra.

Janina Grybauskienė gimė 1953 m. Liciūniškių kaime, Trakų rajone. Mokėsi Aukštadvario vidurinėje mokykloje, vėliau Lengvosios pramonės technikume įgijo medvilnės verpėjos specialybę, nors pagal ją nedirbo. Nuo 1976 m. apie dvidešimt metų dirbo administratore Užutrakio turistinėje bazėje, o vėliau apsigyveno Trakuose.

Pomėgis tradiciniams rankdarbiams atkeliavo iš šeimos. Jos mama Elena mezgė, nėrė vąšeliu, kartu su savo mama Bronislava audė ir rišo šiaudinius sodus, eglutės žaisliukus bei girliandas. Močiutė taip pat karpydavo popierines užuolaidas. Šeimoje gyvavo ir kitos senosios tradicijos – prieš Kalėdas buvo kepamos baronkos, gaminamos žvakės, kepama duona.

Šiaudinių sodų rišimo Janina išmoko dar vaikystėje iš mamos. Ilgą laiką tai liko prisiminimu, tačiau maždaug po daugelio metų prie šio amato sugrįžti paskatino anūkai, kai mokyklos Kaziuko šventei prireikė rankdarbių. Tada kartu nuėjusios prie ežero prisikirpo tuščiavidurių nendrių, ir Janina prisiminė, kaip vaikystėje su mama rišdavo sodus.

Nuo tada šiaudinių sodų kūrimas tapo mėgstamu jos užsiėmimu. Darbui nereikia sudėtingų priemonių – pakanka šiaudų ar nendrių, adatos, siūlų ir klijų, tačiau būtina kantrybė, kruopštumas ir gebėjimas tiksliai sudėlioti geometrines formas.

Didžiąją dalį savo sukurtų darbų ji išdovanoja artimiesiems ir pažįstamiems. Svarbiausia jai ne pats gaminių kiekis, o tradicijos tęstinumas – sukauptais įgūdžiais dalijasi su anūkais ir visais, norinčiais išmokti.

Grybauskienės Janinos istorijoje šiaudinis sodas tampa ryšiu tarp kelių kartų: nuo močiutės ir mamos rankdarbių iki pačios Janinos ir jos anūkų. Tai gražus pavyzdys, kaip vaikystėje perimtas amatas gali po daugelio metų sugrįžti ir vėl tapti gyva šeimos tradicija.

Veronika Ignatavičienė gimė 1945 m. rugpjūčio 11 d. Čižiūnų kaime, Trakų rajone. 1978 m. su šeima persikėlė gyventi į Tiltų kaimą, kur dirbo kolūkyje. Nuo 2004 m. yra pensininkė ir aktyviai dalyvauja Tiltų kaimo bendruomenės gyvenime.

Ji augo gausioje, devynis vaikus auginusioje šeimoje. Nuo mažens teko daug dirbti, o šeima buvo patyrusi ir tremtį į Sibirą. Kasdienėje buityje daug ką pasigamindavo savo rankomis: tėvas pynė krepšius, mama audė, siuvo, mezgė ir nėrė vąšeliu. Būdama jauniausia šeimoje Veronika daug stebėjo ir mokėsi iš tėvų, brolių bei seserų.

Iš šeimos perėmė įvairius amatus – pynimą iš žilvičio vytelių, siuvimą, mezgimą, siuvinėjimą ir nėrimą. Jaunesnė daugiau pynė krepšius, o vėliau vis daugiau dėmesio skyrė nėriniams. Ypač mėgsta jais puošti rankšluosčius, patalynę, staltieses, pagalves ir paklodes – taip, kaip vaikystėje darydavo kartu su mama ir seserimis.

Senieji puošybos būdai šiandien sutinkami vis rečiau, todėl Veronikai svarbu juos išlaikyti. Jos darbai buvo pristatomi parodose, mugėse ir įvairiuose projektuose, o aktyvesnė kūrybinė veikla prasidėjo įsitraukus į Trakų kultūros rūmų bei Tiltų bendruomenės renginius.

Savo žiniomis ji mielai dalijasi su kitais – moko megzti, nerti ir siuvinėti, perduoda vaikystėje išmoktus raštus ir technikas. Rankdarbiai jai yra ne tik pomėgis, bet ir būdas išsaugoti šeimos bei kaimo gyvenimo tradicijas, kurios lydėjo ją nuo pat vaikystės.

Ingrida Indrašiūtė gimė 1970 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje. Baigusi mokyklą studijavo Lengvosios pramonės technikume ir įgijo odos dirbinių technologijos specialybę. Dirbo modelinės avalynės fabrike brigadininke ir meistre, vėliau apie dešimt metų – nekilnojamojo turto agentūroje. Šiuo metu gyvena Trakuose.

Rankdarbių pradmenis ji perėmė dar vaikystėje, stebėdama savo močiutę, kuri mezgė, nėrė vąšeliu ir siuvo. Gimus dukrai Ingrida beveik keturiolika metų gyveno Vokietijoje. Būdama namuose daugiau laiko skyrė nėrimui ir pamažu atrado sritį, kuri jai tiko labiausiai – smulkias, kruopščiai vąšeliu nertas aplikacijas.

Tokios aplikacijos dažniausiai naudojamos vaikiškiems drabužėliams puošti – jomis dekoruojami megztukai, kepurytės, pirštinytės ar kelnės. Tai itin smulkus ir kruopštus darbas, reikalaujantis kantrybės bei tikslumo.

Gyvendama Vokietijoje Ingrida buvo įsteigusi įmonę „Indra“, veikusią iki 2018 metų. Sukaupusi nemažai patirties, savo žinias nusprendė perteikti ir knygoje. Ji vokiečių kalba išleido 300 egzempliorių tiražu knygą „Filigrane Häkelapplikationen“, kurioje pristatė smulkių nėrimo aplikacijų kūrimą. Knygoje aprašyti dirbiniai buvo kuriami iš medvilninių siūlų.

Grįžusi į Lietuvą ji apsigyveno Trakuose, o 2019 m. pradėjo savo veiklą ir čia. Rankdarbiai jai glaudžiai siejasi su vaikystės prisiminimais – močiutės darbą stebėjusi mergaitė vėliau pati pasirinko kūrybą, kurioje svarbiausi smulkumas, kruopštumas ir rankų darbas.

Savo sukaupta patirtimi Ingrida dalijasi ne tik kurdama, bet ir per savo išleistą knygą. Ji tikisi, kad šeimoje rankdarbių tradicija taip pat nenutrūks ir kada nors susidomėjimas ja persiduos jaunesnei kartai.

Sergej Jakušev gimė 1962 m. lapkričio 26 d. Vilniuje. Jis yra inžinierius, baigęs Vilniaus ir Rygos politechnikos institutus. Nors ilgą laiką gyveno ir dirbo mieste, gamta jį visada traukė, todėl po keturiasdešimtojo gimtadienio nusprendė iš esmės pakeisti gyvenimą ir persikelti į kaimą.

Įsigijęs žemės Mamavio kaime, Paluknio seniūnijoje, 2012 m. pradėjo auginti avis. Pasirinko Lietuvos juodgalvių veislę ir ilgainiui išplėtė bandą iki maždaug 200 avių – ėriavedžių, avinų ir prieauglio.

Polinkį į avių auginimą jis sieja ir su šeimos šaknimis – jo senelė buvo totorė. Pats sako, kad būtent avis supranta geriausiai, todėl ši veikla jam tapo ne tik ūkiu, bet ir sena svajone, kurią pagaliau ryžosi įgyvendinti.

Augindamas Lietuvos juodgalves avis Sergej tęsia tėvų ir senelių žemdirbystės tradicijas. Bandą nuolat didino, o savo ūkyje užaugintų gyvulių mėsa domėjosi pažįstami ir kiti pirkėjai.

Už ūkininkavimo veiklą jis ne kartą buvo įvertintas Trakų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus padėkomis ir diplomais, taip pat dalyvavo ūkininkų mugėse bei kituose renginiuose.

Jo istorija parodo, kaip ilgai brandinta svajonė ir meilė gamtai gali tapti nauju gyvenimo keliu – palikus miestą ir grįžus prie žemdirbystės bei gyvulių auginimo tradicijų.

Valerijan Jusionis gimė 1959 m. sausio 30 d. Varanavos miestelyje, Baltarusijoje. Nuo 1982 m. gyvena Paluknio kaime. Jis įgijo mechaniko specialybę, o su žemės ūkiu buvo susijęs nuo pat vaikystės – seneliai turėjo žemės, todėl kartu tekdavo arti, sėti ir šienauti dalgiais.

Meilė žemei, gamtai ir miškui paskatino pasirinkti su žemės ūkiu susijusią profesiją. Valerijan dirbo eksperimentiniame ūkyje „Merkys“ mechaniku, nuo 1987 m. – inžinieriumi, o 2003 m. tapo žemės ūkio bendrovės „Merkys“ vadovu.

Jo vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo modernizuojama – atnaujintos gyvulių fermos ir žemės ūkio technika, pastatytos naujos ES reikalavimus atitinkančios mėšlidės. Ūkyje vykdoma mišri žemdirbystė: auginama apie 100 galvijų, daugiausia karvių pienui ir mėsai, bei dirbama apie 800 ha žemės. Didžiąją jos dalį sudaro pievos, tačiau auginamos ir grūdinės kultūros bei kukurūzai.

Žemdirbystės tradicija tęsiama ir šeimoje. Su žmona Jadvyga Valerijan užaugino dvi dukras – Jeleną ir Juliją. Jaunesnioji Julija Virganavičienė taip pat pasirinko žemės ūkio sritį ir pradėjo gaminti varškės sūrius, žinomus kaip „Julijos sūriai“.

Valerijan aktyviai įsitraukė ir į Paluknio bendruomenės gyvenimą, rėmė vietos renginius bei iniciatyvas. 2006 m. už žemės ūkio pasiekimus ir kaimo plėtrą jis buvo apdovanotas III laipsnio Kunigaikščio Vytauto Didžiojo diplomu, o 2007 m. išrinktas palukniečių Metų žmogumi.

Jo veikloje susijungia šeimoje perimta žemdirbystės patirtis, šiuolaikinio ūkio valdymas ir siekis išlaikyti gyvybingą kaimo bendruomenę.

Zinaida ir Vladimiras Juškiai – ilgamečiai maitinimo verslo kūrėjai, kurių veikla glaudžiai susijusi su Trakų kulinariniu paveldu. Vladimiras gimė 1966 m. Trakuose, Zinaida – 1964 m. Kupiškyje. Abu profesinį kelią siejo su maisto gamyba: Vladimiras buvo baigęs virėjų mokyklą ir dirbo virtuvės šefu restorane „Nendrė“, o Zinaida įgijo maisto paruošimo technologės specialybę ir taip pat dirbo šiame restorane.

Nuosavą verslą jie pradėjo dar 1988 m., kai įkūrė individualią įmonę „Šakotis“, kurioje kepė šakočius ir gamino želė tortus. 2005 m. šeima įsigijo Trakuose, Karaimų gatvėje, nuo 1969 m. veikusią kibininę, kuri daugeliui buvo gerai pažįstama dėl tradicinių kibinų ir kitų senųjų patiekalų. Taip buvo tęsiama „Senosios kibininės“ istorija.

Perimdami restoraną jie nusprendė ne atsisakyti ankstesnių tradicijų, o jas išsaugoti ir papildyti naujovėmis. Meniu liko tokie patiekalai kaip kibinas su kiauliena, Senolių troškinys, natūralus vištienos sultinys, kmynų gėrimas ir juodos duonos desertas „Laumės plaktinis“.

Vėliau verslas buvo plečiamas. 2008 m. Sausių kaime atidaryta „Karališka senoji kibininė“, o restoranų ir prekybos vietų tinklas ilgainiui išaugo. Vien kibinų buvo siūloma net 23 skirtingų rūšių, kartu pristatant ir lietuviškos, karaimiškos bei totoriškos virtuvės patiekalus.

Svarbi veiklos dalis – ne tik maisto gamyba, bet ir kulinarinio paveldo pristatymas. Restoranuose rengiamos edukacijos „Kibinų kelias“, „Šimtalapio edukacinė gamybos stebėjimo pamokėlė“ ir „Įvairių tautų vartai“, degustacijos bei mokymai. Tradiciškumo įspūdį sustiprina ir restoranų interjerai, puošiami senoviniais buities rakandais.

Įmonės patiekalai yra įvertinti Tautinio paveldo produkto sertifikatais. 2010 m. A kategorijos sertifikatai suteikti įvairiems tradiciniams patiekalams ir gėrimams – raugintų kopūstų sriubai, šaltibarščiams, didžkukuliams, bulvių patiekalams, virtiniams, mielinėms bandelėms, šventiniams kepiniams, spurgoms, duonos girai, kmynų gėrimui bei spanguolių kisieliui.

Už kulinarinio paveldo puoselėjimą bendrovė yra gavusi įvairių padėkų, o 2016 m. Zinaida Juškienė už socialiai atsakingą verslą buvo apdovanota kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliu. Zinaidos ir Vladimiro veikla parodo, kaip senas Trakų maitinimo tradicijas galima išsaugoti ir kartu pritaikyti šiuolaikiniam šeimos verslui.

Alina Kamilevič gimė 1943 m. gruodžio 4 d. Nevainionių kaime, Šalčininkų rajone. Baigusi Pabarės vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame institute įgijo mokytojos specialybę ir pagal paskyrimą atvyko dirbti į Paluknio vidurinę mokyklą.

Rankdarbiais ji susidomėjo dar vaikystėje. Pirmiausia išmoko siuvinėti kryželiu, vėliau kūrė staltieses, šalius ir pagalvių užvalkalus. Ji augo šeimoje, kurioje iš kartos į kartą buvo perduodamos švenčių, apeigų, kulinarinio ir kultūrinio paveldo tradicijos.

Dirbdama mokykloje Alina daug dėmesio skyrė vaikams ir kultūrinei veiklai – įkūrė dramos būrelį, o laisvalaikiu nuolat nėrė vąšeliu. Nuo 2005 m. rankdarbiai tapo kasdiene jos veikla. Per tą laiką ji sukūrė daugybę įvairių darbų – nuo dekoratyvinių servetėlių iki nertų suknelių.

Alina taip pat yra viena iš lenkų liaudies dainų ir šokių ansamblio „Poluknianie“ įkūrėjų ir ilgametė jo narė. Jai svarbus ne tik rankdarbių, bet ir viso krašto kultūrinio paveldo išsaugojimas – ji prisidėjo prie pakelės kryžių atnaujinimo, senų kapų tvarkymo, kraštui nusipelniusių žmonių atminimo bei vietos papročių ir folkloro puoselėjimo.

Su savo rankdarbiais Alina dalyvauja mugėse ir parodose, jos kūriniai buvo pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas 2016“. Už pedagoginę bei visuomeninę veiklą ji yra gavusi įvairių padėkų ir diplomų.

Pavelas Karpovič gimė 1963 m. spalio 18 d. Trakuose. Baigęs Trakų vidurinę mokyklą mokėsi Vilniaus politechnikume, tarnavo kariuomenėje, vėliau Vilniuje dirbo gamykloje įrangos kontrolieriumi ir vadovu. Tėvams pasenus grįžo gyventi į Trakus.

Valtininko amato Pavelas išmoko iš savo tėvo. Iš pradžių valtis gamino jo prižiūrimas, o vėliau ėmė dirbti savarankiškai. Pats pasakojo, kad pradžia nebuvo lengva – per pirmuosius trejus metus pagamino vos vieną valtį, tačiau pamažu sukaupė reikiamą patirtį.

Anksčiau valčių dugnui dažniausiai buvo naudojama pušis, o bortams – lengvesnė eglė. Šiandien Pavelas daugiausia dirba su pušies mediena, kietesnes dalis gamina iš kietmedžio, o medieną impregnuoja, kad valtis būtų patvaresnė. Pasikeitė ir darbo įrankiai – kirvį, pjūklą, oblių bei paprastus rankinius įrankius vis dažniau pakeičia elektriniai.

Vieną valtį meistras gali pagaminti maždaug per 3–7 dienas, tačiau procesas reikalauja kantrybės. Išlenktas dugnas turi pastovėti, vėliau jis formuojamas tarp atramų ir tik tada tvirtinami bortai. Nuo pasirinktos medienos ir jos paruošimo labai priklauso galutinis rezultatas.

Pavelas iki šiol saugo valtį, kurios dugną kadaise pagamino jo tėvas – tai gyvas šeimos amato tęstinumo liudijimas. Sukauptas žinias ir darbo įgūdžius jis ketina perduoti savo sūnui, kuris taip pat domisi šiuo amatu, taip pratęsdamas šeimoje puoselėjamą tradicinę medinių valčių gamybą.

Stanislava Karpovič gimė 1955 m. gegužės 1 d. Rūdiškėse, Trakų rajone. Ji – tradicinė amatininkė ir ūkininkė, nuo 2011 m. puoselėjanti seną grikinių pyragų kepimo tradiciją.

Šio kepinio receptas šeimoje perduodamas iš kartos į kartą. Stanislava jį perėmė iš savo mamos Stanislavos Stefanovič, o ši kepti buvo išmokusi iš savo mamos Franciškos Voicinovič. Pyragus Stanislava kepa rankiniu būdu, naudodama ir iš mamos paveldėtus indus, o sukauptą patirtį perduoda savo vaikams.

1996 m. kartu su vyru Henriku ji pradėjo ūkininkauti, o 2004 m. jų ūkis tapo ekologiniu. Didelę pasėlių dalį sudarė grikiai, todėl mama ir paskatino Stanislavą prisiminti senąjį šeimos kepinį. Įsigijus malūną, ji išmoko tinkamai paruošti grikių grūdus malimui ir iš jų išgauti kepiniams reikalingus miltus.

Iš pradžių grikiniais pyragais Stanislava vaišino kaimynus, o sulaukusi gerų atsiliepimų pradėjo juos pristatyti mugėse, derliaus šventėse ir kituose renginiuose. Jos grikių gaminiai buvo pristatyti ir užsienyje – 2010 m. tarptautinėje konferencijoje Čekijoje bei ekologiniame ūkyje surengtoje degustacijoje.

Grikinių pyragų gamybos procesas buvo parodytas Lietuvos televizijos laidose „Gimtoji žemė“ ir „Kaimo akademija“, apie jį rašyta spaudoje. 2011 m. gegužės 6 d. grikiniams pyragams suteiktas B kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00039. Taip šeimoje išsaugotas receptas tapo ir oficialiai pripažinta kulinarinio paveldo tradicija.

Rima Karsokienė gimė 1960 m. Vackiškių kaime, Daugų valsčiuje, dabartiniame Trakų rajone. Baigusi Dusmenų aštuonmetę ir Onuškio vidurinę mokyklas, studijavo Vilniaus politechnikos institute. Vėliau dirbo Trakų pašte, o nuo 2003 m. savo veiklą glaudžiai susiejo su Dusmenų bendruomene ir kultūriniu gyvenimu.

Domėjimasis tradicijomis ją lydėjo nuo vaikystės. Jos močiutė Elena buvo kaimo siuvėja ir giedojo bažnyčioje, o tėvai aktyviai dalyvavo saviveikloje – vaidino, dainavo, mama taip pat giedojo bažnyčios chore. Rima augo aplinkoje, kurioje dar buvo gyvi įvairūs kaimo amatai – siuvimas, kalvystė, žemdirbystė, bitininkystė, kailiadirbystė, veltinių vėlimas ir batsiuvių darbas.

1987 m. grįžusi į Dusmenis ji dirbo kolūkio valgykloje. Čia ne kartą teko šeimininkauti laidotuvėse, todėl Rima iš arti susipažino ir su senosiomis laidotuvių tradicijomis bei papročiais, kurių daugelis šiandien jau nyksta.

Nuo 2003 m. Dusmenų kultūros namuose ji pradėjo dirbti kultūrinių renginių organizatore. Rima vadovauja folkloro kolektyvui „Dusmena“ ir suaugusiųjų dramos mėgėjų kolektyvui. Su jais rengiamos etnografinės ir edukacinės programos, skirtos Užgavėnėms, Velykoms, Sekminėms, Adventui, taip pat pristatoma dzūkiška veseilia. Programose kalbama, dainuojama, žaidžiama ir vaidinama dzūkų tarme.

Didelę dalį savo veiklos Rima skiria vietos tautosakos rinkimui – užrašo senąsias dainas, pasakojimus, posakius ir prisiminimus apie Dusmenų bei aplinkinių kaimų papročius. Jai ypač svarbu, kad dzūkiška tarmė, dainos ir senųjų žmonių prisiminimai būtų perduoti jaunajai kartai.

Ji taip pat organizuoja Dusmenyse tradicinius renginius – Oninių šventę, romansų vakarus „Dainuok, širdie, gyvenimą“, dramos mėgėjų festivalį „Prie Dusmenos“, Advento vakarones ir Kalėdų vakarą. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiria senovinių gėlių darželių atkūrimui, rūpinasi kaimo ir bažnyčios aplinka.

Kaip kadaise jos mama ir močiutė, Rima taip pat gieda bažnyčios chore bei laidotuvėse. Visa jos veikla paremta siekiu išsaugoti Dzūkijos krašto papročius, kalbą ir protėvių tradicijas bei perduoti jas ateinančioms kartoms.

Jurgita Kaščiukaitė-Kutkienė gimė 1969 m. lapkričio 15 d. Vilniuje. Ji yra tradicinė amatininkė, kurianti šiaudinius sodus ir kitus apeiginius dekoratyvinius dirbinius. Nuo 2017 m. Jurgita yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o nuo 2018 m. – Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė.

Šiaudinių sodų vėrimas jos šeimoje – sena, iš kartos į kartą perduodama tradicija. Šiuo amatu užsiėmė Jurgitos močiutė, vėliau mama išmokė ir ją. Ilgą laiką sodų kūrimas buvo tik pomėgis, tačiau ilgainiui tapo svarbia visos šeimos veikla.

Kartu su vyru Jonu Jurgita kuria „Žydinčius sodus“. Prie darbo prisideda ir jų sūnūs: vyras pasėja rugius, Jurgita su sūnumis juos pjauna, o sūnūs padeda šiaudus išvalyti ir paruošti darbui. Taip visas kūrinio kelias – nuo rugio užauginimo iki galutinio sodo – vyksta šeimos rankomis. Pačiai Jurgitai šiaudinis sodas yra daugiau nei puošmena – ji jį apibūdina kaip savotišką pasaulio modelį.

Nuo 2012 m. Jurgita dalyvauja konkursinėse parodose „Aukso vainikas“, taip pat dalyvavo Lietuvos šimtmečiui skirtoje parodoje. Yra surengusi personalinių bei bendrų parodų su vyru, o jos darbai eksponuoti mokyklose, bibliotekose, bažnyčiose, kultūros namuose ir kitose erdvėse.

Amatininkė aktyviai perduoda savo žinias kitiems – moko vaikus ir suaugusiuosius rišti šiaudinius sodus bei žaisliukus. Savo amatą ji pristato Kaziuko mugėje, folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Parbėg laivelis“, nematerialaus kultūros paveldo festivalyje „Lauksnos“, Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje ir kituose renginiuose.

Jos kūriniai yra iškeliavę ir į užsienį – Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją, Japoniją bei JAV. 2017 m. birželio 29 d. šiaudiniams sodams, šiaudiniams eglutės žaisliukams ir girliandoms suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00825.

Jurgitos veikloje šiaudinių sodų kūrimas išliko gyva šeimos tradicija – nuo pačių užauginto rugio iki rankomis suverto kūrinio ir amato perdavimo kitiems.

Jurgita Kaščiukaitė-Kutkienė gimė 1969 m. lapkričio 15 d. Vilniuje. Ji yra tradicinė amatininkė, kurianti šiaudinius sodus ir kitus apeiginius dekoratyvinius dirbinius. Nuo 2017 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o nuo 2018 m. – Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė.

Šiaudinių sodų vėrimas jos šeimoje perduodamas iš kartos į kartą – šiuo amatu užsiėmė Jurgitos močiutė, o mama išmokė ir ją. Ilgą laiką tai buvo pomėgis, tačiau vėliau virto visos šeimos veikla. Kartu su vyru Jonu ji kuria „Žydinčius sodus“.

Prie kūrybos prisideda visa šeima: vyras sėja rugius, Jurgita su sūnumis juos pjauna, o sūnūs padeda šiaudus išvalyti ir paruošti. Taigi kūrinio kelias prasideda dar lauke. Pačiai Jurgitai šiaudinis sodas nėra vien puošmena – jis simbolizuoja pasaulio modelį.

Nuo 2012 m. Jurgita dalyvauja parodose „Aukso vainikas“, yra surengusi personalinių ir bendrų parodų su vyru, savo darbus pristato mugėse, folkloro festivaliuose bei tarptautiniuose projektuose. Jos sodai yra iškeliavę į Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją, Japoniją ir JAV.

Amatininkė taip pat moko vaikus ir suaugusiuosius rišti šiaudinius sodus bei žaisliukus. 2017 m. birželio 29 d. šiaudiniams sodams, eglutės žaisliukams ir girliandoms suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00825.

Alma ir Audrius Kasperavičiai – tradiciniai amatininkai ir bitininkai, savo veiklą kuriantys Strakiškių kaime, Trakų rajone. Abu baigė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno fakultetą, o susipažino dar studijuodami. Vėliau apsigyveno Audriaus senelių žemėje, kur įkūrė šeimos ūkį ir bityną KUPA. Jo pavadinimas siejamas su žodžiu „kupoti“ – augti, vešėti, pilnėti.

Bitininkystė Almos šeimoje perduodama iš kartos į kartą – bites laikė jos senelis ir mama, todėl Alma yra trečios kartos bitininkė. Tradicija tęsiama ir toliau: šeimos vaikai taip pat turi po savo avilį.

Alma ir Audrius pagal senelių receptus gamina natūralią kosmetiką, kurioje lietuviškų augalų aliejus ir ištraukas derina su bičių produktais – medumi, vašku ir pikiu. Taip pat gamina įvairius produktus su bičių duona ir medumi, sirupus bei hidrolatus. 

Ypatingą vietą jų veikloje užima žvakių gamyba. Žvakes kadaise liejo Almos senelis, o dabar šį amatą tęsia visa šeima. Kuriamos lietos, forminės, skobtinės, vyniotinės ir kvapniosios žvakės. Remdamasi muziejiniais eksponatais ir archyviniais aprašymais, Alma atkūrė senąją suvyniotąją griaudulinę žvakę. 

Sukauptomis žiniomis šeima aktyviai dalijasi su kitais. Savo bityno „Žinyčioje“ ir Trakų amatų centre jie veda edukacijas vaikams bei suaugusiesiems apie bites, augalus, žvakininkystę, natūralios kosmetikos gamybą ir tautinius ornamentus. Užsiėmimai papildomi lietuvių tautosaka, dainomis, žaidimais bei istorijos, biologijos, archeologijos ir kitų sričių žiniomis. 

Audrius taip pat prisideda prie senosios dainavimo tradicijos gaivinimo – rengia vakarones, kuriose skamba lietuvių sutartinės, dainos ir giesmės. Nuo 2015 m. šeima organizuoja Kupolinės (Joninių) šventę, pripildytą senųjų apeigų, dainų ir šokių.

2017 m. gruodžio 29 d. „Lietinėms žvakėms“ suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00849.

Vytas Kazlauskas gimė 1963 m. Naujienų kaime, Rūdiškių seniūnijoje, Trakų rajone. Mokėsi Tiltų kaimo pradinėje, vėliau Valkininkų vidurinėje mokykloje, o 1977 m. išvyko mokytis į Vilnių. Nors vėliau ten dirbo ir sukūrė šeimą, ryšys su gimtuoju kaimu išliko stiprus, todėl 2004 m. šeima sugrįžo gyventi į Naujienas** – jo tėvo tėviškę.

Čia Vytas plėtoja apie 120 ha ūkį, kuriame augina Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. Jo bandoje buvo apie 50 arklių – stambių, stiprių ir ištvermingų gyvūnų, kurie anksčiau buvo neatsiejama lietuviško kaimo gyvenimo dalis. Ūkis išsiskiria tuo, kad tokio pobūdžio arklių augintojų apylinkėje daugiau nebuvo.

Ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškos nacionalinės arklių veislės išsaugojimui. Bandoje laikomos kumelės kasmet atsiveda jauniklių, o eržilai ir kumelės yra licencijuojami. Ūkis oficialiai įregistruotas 2006 m., nors arkliai jame buvo auginami ir gerokai anksčiau.

Vytui arklių auginimas nėra vien ekonominė veikla. Jam svarbu išsaugoti senąją lietuviško kaimo gyvulininkystės tradiciją ir nacionalinę veislę. Jis dalyvauja ES programoje „Nykstančių ir retų nacionalinių veislių išsaugojimas“, padedančioje saugoti vietines veisles nuo išnykimo

Šeimoje ūkininkavimo tradicija taip pat tęsiama. Savo žinias ir patirtį Vytas perduoda sūnui Laimonui, kuris jau yra įkūręs nuosavą ūkį, bei marčiai Ritai – veterinarijos gydytojai, besidominčiai žirgais, jodinėjančiai ir dalyvaujančiai varžybose.

Vytui šis ūkis – ryšys su gimtuoju kraštu ir ankstesnių kartų gyvenimo būdu. Jo veikloje svarbiausia ne tik auginti arklius, bet ir išsaugoti retą lietuvišką veislę bei perduoti ūkininkavimo tradicijas kitai kartai.

Elona Kazokienė gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje, tačiau jau 1965 m. su tėvais grįžo į Vilnių, todėl čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė. Nuo 1984 m. dirba Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje bibliotekininke, o laisvalaikį skiria kūrybai.

Polinkį į meną Elona sieja su mamos šeima – jos dėdė Aleksejus gražiai piešė ir tapė. Vėliau, su vyru įsigijusi sodybą Valų kaime, Trakų rajone, ji atrado erdvę ne tik ūkiui ir augalams puoselėti, bet ir savo kūrybai. Namuose turi atskirą kambarį, kuriame tapo ant šilko ir kuria lėles.

Jos šilko darbuose vyrauja subtilūs, šviesūs atspalviai, persiliejanti ornamentika, gėlių ir trapių augalų motyvai. Elona dekoruoja šalius, šalikėlius ir skareles, kurdama lengvus, moteriškus ir kiekvieną kartą savitus tekstilės darbus.

Kita svarbi jos kūrybos sritis – rankų darbo lėlės. Jos kruopščiai pasiūtos, puošnios ir tikroviškos, daug dėmesio skiriama veidų išraiškoms bei smulkioms detalėms. Kūryba domisi šeima, giminaičiai, draugai, kaimynai ir Valų bendruomenės nariai.

Elona savo gebėjimais dalijasi ir su kitais – norinčiuosius moko, kaip iš paprastų nedidelių medžiagos skiaučių sukurti skudurines lėlytes. Taip kasdienės medžiagos jos rankose tampa originaliais, daug kruopštumo ir vaizduotės reikalaujančiais kūriniais.

Janina Kirilova gimė 1951 m. gegužės 20 d. Paluknyje, Trakų rajone. Baigė Paluknio vidurinę mokyklą, dirbo melžėja. Kartu su vyru Konstantinu užaugino tris vaikus. Kurį laiką dirbo Vilniuje, grąžtų gamykloje, tačiau visada norėjo sugrįžti į gimtąjį Paluknį.

2002 m. Janina su vyru apsigyveno Paluknyje ir pradėjo ūkininkauti. Žemės ūkio darbai jai nebuvo svetimi – nuo vaikystės šeima turėjo ūkį, augino gyvulius, todėl reikalingus įgūdžius ji buvo įgijusi dar augdama.

Svarbi šeimos tradicija – saldžių varškės sūrių gamyba pagal senovinį močiutės receptą. Juos Janina gamina iš savo ūkyje auginamų karvių pieno. Pienininkystė tapo pagrindine jos veikla ir pragyvenimo šaltiniu, o pagamintus sūrius ji parduoda Paluknio bei Vilniaus gyventojams.

Janina užaugo šeimoje, kurioje daug reikšmės buvo teikiama apeigoms, šventėms, kultūriniam ir kulinariniam paveldui. Todėl sūrių gamyba jai yra ne tik ūkininkavimo dalis, bet ir iš ankstesnių kartų perimtos kulinarinės tradicijos tęstinumas.

Ji aktyviai dalyvauja vietos bendruomenės gyvenime, prisideda prie kultūrinių renginių organizavimo ir rėmimo, dalyvauja ūkininkų mugėse bei kituose renginiuose. Už savo veiklą Janina ne kartą buvo įvertinta Trakų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus padėkomis ir diplomais bei Paluknio seniūnės raštais.

Jevgenija Kobeckaja gimė 1951 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, yra finansininkė. Nors augo ir mokėsi Vilniuje, jos šeimos ryšys su Trakais siekia daugelį kartų, todėl nuo 2005 m. ji pati gyvena Trakuose.

Karaimų kulinarinių tradicijų Jevgenija išmoko šeimoje – iš mamos Lidijos Maškevič ir močiutės Annos Firkovič. Kartu jos gamindavo tiek kasdienius tradicinius valgius, tiek patiekalus, skirtus karaimų kalendorinėms ir religinėms šventėms. Taip receptai, jų gamybos būdai ir reikšmė buvo natūraliai perduodami iš kartos į kartą.

Močiutė ją išmokė ir kitų tradicinių darbų – megzti karaimų nuo seno naudotus raštus bei siuvinėti šilku. Jevgenijai svarbus ne tik pats amatas ar patiekalas, bet ir platesnis šeimos gyvenimo būdas, todėl ji domisi karaimų taikomąja daile, namų ūkio tvarkymo papročiais ir jų istorija.

Išėjusi į pensiją Jevgenija daugiau laiko skyrė tradicijų išsaugojimui ir perdavimui. Ji gamina karaimiškus patiekalus, besidomintiems pristato jų gamybos procesą, renka informaciją apie senus receptus, jų kilmę ir paskirtį.

Sukauptomis žiniomis Jevgenija stengiasi dalytis ir šeimoje – karaimų papročius bei tradicijas perduoda trims savo sūnums ir anūkams. Jai svarbiausia, kad kartu su receptais ateities kartoms išliktų ir platesnis supratimas apie karaimų šeimos gyvenimą, buitį bei kultūrinį paveldą.

Liuda Korsanovienė gimė 1963 m. gruodžio 23 d. Pasamovio kaime, Trakų rajone. Vilniaus kultūros mokykloje įgijo kultūros vadybos specialybę. Gyvena Onuškyje, yra visuomeninės organizacijos „Onuškio bendruomenė“ pirmininkė, o lietuviškos tradicijos ir papročiai daugelį metų yra neatsiejama jos profesinės bei visuomeninės veiklos dalis.

Polinkį į kūrybą ir kultūrinę veiklą Liuda sieja su šeima. Jos mama Jadvyga buvo gabi šeimininkė, gražiai piešė, o tėvas Stasys – nagingas vietos stalius, gaminęs langus, duris ir kitus buities daiktus. Abu tėvai dainavo, mokėjo giesmių, dalyvavo kaimo gyvenime.

1984 m. Liuda pradėjo dirbti Vaickūniškių kultūros namuose, o nuo 1994 m. – Onuškio meno seklyčioje meno vadove. Per daugelį metų ji organizavo įvairius kultūrinius renginius, valstybines šventes, minėjimus ir projektus. Tarp tęstinių renginių – „Dviejų gimtinių nebūna“ (Mindauginės) ir „Onuškio kermošius“.

Svarbi jos veiklos dalis – senųjų papročių pristatymas ir edukacijos. Liuda veda programą, kurioje supažindinama su Užgavėnių kaukių gamyba ir tradiciniais mieliniais blynais. Ji taip pat dalyvauja Onuškio kapelos „Samė“ veikloje.

Vadovaudama bendruomenei Liuda įgyvendino nemažai projektų: buvo rekonstruoti bendruomenės namai, tvarkoma jų aplinka, įsigyta renginiams, sportui bei kapelos veiklai reikalinga įranga. Jai svarbu, kad tradicijos būtų ne tik prisimenamos per šventes, bet ir taptų gyva bendruomenės kasdienybės dalimi.

Vladislavas Kozlovskis gimė 1978 m. Žeronių kaime, Trakų rajone. Baigęs Rūdiškių vidurinę mokyklą, Vilniaus statybininkų mokykloje įgijo staliaus specialybę. Jis yra tradicinis amatininkas ir tautodailininkas, nuo 2010 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Medžio darbų tradicija jo šeimoje perduodama per kelias kartas. Dėdė Romanas gamino šaukštus, lenteles ir kitus buities reikmenis, o jį šio amato buvo mokęs Vladislavo senelis. Pats Vladislavas medžio dirbinius pradėjo kurti apie 2000 m.

Meistras skaptuoja geldas, drožia šaukštus ir menteles, tekina lėkštes, cukrines, druskines, bačkutes bei kitus virtuvės ir buities reikmenis. Jis puoselėja drožybos, kubilininkystės, tošininkystės ir šaukščiaus amatų tradicijas. Skirtingiems gaminiams renkasi liepą, klevą, obelį, kriaušę, beržą, juodalksnį, guobą, drebulę, o turėdamas galimybę – ir ąžuolą ar uosį.

Ypatingą vietą jo kūryboje užima skaptuotos geldos. Pirmiausia kirviu suformuojamas ruošinys, vėliau jis drožiamas, skaptuojamas ir kruopščiai šlifuojamas. Dirbiniai skirti ne vien puošybai – geldos naudojamos maistui laikyti, patiekti ar pyragams maišyti.

Daugumą darbo įrankių Vladislavas pasigamino pats, remdamasis tais, kuriuos naudojo jo dėdė ir senelis. Rankomis sukurti dirbiniai nėra visiškai vienodi – jų forma pritaikoma prie konkretaus medžio ruošinio ir jo rašto. Baigtus gaminius meistras apdoroja sėmenų aliejumi ir bičių vašku, taip išryškindamas natūralų medienos grožį.

2014 m. jo gaminiai pripažinti tautinio paveldo produktais, o A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00632 suteiktas dėžutėms, dubenims, geldoms, kaušams, samčiams, šaukštams ir žvakidėms.

Ryšarda Kozubovskaja gimė 1954 m. liepos 23 d. Pugainių kaime, Elektrėnų savivaldybėje, o vėliau apsigyveno Trakuose. Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą dirbo pradinio ugdymo mokytoja. Ji yra tautodailininkė, tradicinė amatininkė ir senojo popieriaus karpymo meno puoselėtoja.

Pirmoji Ryšardos mokytoja buvo jos mama. Tėvai buvo žinomi siuvėjai, o mama namus puošdavo karpiniais ir dar vaikystėje iš sąsiuvinių aplankalų išmokė dukrą karpyti snaiges. Rimčiau šiuo menu Ryšarda susidomėjo 1989 m., apsilankiusi pasaulio popieriaus karpinių parodoje.

Jos kūriniai – paveikslai, atvirukai, langų užuolaidėlės, lentynų papuošalai ir trafaretai. Juose atsispindi gamtos, mitologijos ir tradicinės ornamentikos motyvai: tulpės, paukščiai, kryžiai, verpstės, rūtos, Gyvybės medis. Paprastesnius karpinius ji kuria iš karto, o sudėtingesnius pirmiausia nusipiešia pieštuku. Plonas popierius karpomas mažomis žirklutėmis, storesnis kartonas – kanceliariniu peiliuku.

Per maždaug dvidešimt kūrybos metų Ryšarda surengė apie 15 personalinių parodų ir dalyvavo maždaug 50 rajoninių, respublikinių bei tarptautinių parodų. 2008 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas.

Didelę reikšmę ji skiria amato perdavimui. Ryšarda veda praktinius užsiėmimus vaikams nuo šešerių metų, jaunimui, suaugusiesiems ir mokytojams, supažindina su karpinių istorija, ornamentika, įrankiais bei įvairiomis karpymo technikomis.

Jos veikla įvertinta keliais sertifikatais: 2012 m. A kategorijos TPP sertifikatas suteiktas langų užuolaidoms ir lentynų papuošalams, 2013 m. – popieriaus karpinių paveikslams. Tais pačiais metais Ryšardai suteiktas tradicinių amatų meistro pažymėjimas „Karpymas“ ir sertifikuota mokymo programa „Popieriaus karpiniai“.

Amilija Krikštalionienė gimė 1934 m. Totoriškių kaime, Trakų rajone. Vaikystę praleido Žaliosios kaime, o vėliau apsigyveno Vaikštenių kaime. Ji augo septynių vaikų šeimoje ir buvo vyriausia, todėl nuo mažens teko ne tik ganyti gyvulius, bet ir daug padėti mamai namų ūkyje.

Austi Amiliją išmokė mama, tačiau vėliau ji savo gebėjimus tobulino savarankiškai. Ypač daug audė pokario metais, kai namuose pagaminti audiniai buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis.

Amilija moka austi keturnyčius, šešianyčius, aštuonianyčius ir parinktinius audinius. Ji audė ne tik savo šeimai, bet ir kitiems kaimo žmonėms. Jos namų skryniose iki šiol sukaupta daugybė rankomis austų rankšluosčių, staltiesių ir lovatiesių.

Jos darbai pristatomi tautodailės mugėse ir parodose. Amilija yra dalyvavusi respublikinėje liaudies meno konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, o jos audiniais puošiami Rūdiškėse vykstantys lietuvių folkloro renginiai.

Be audimo, Amilijai artimos liaudies dainos ir senieji papročiai. Ji dalyvauja išvykose, koncertuose ir yra Rūdiškių kultūros centro folkloro ansamblio „Diemedis“ narė, taip savo veikloje sujungdama audimo bei muzikinio folkloro tradicijas.

Aldutė Kupriščenkienė gimė 1953 m. gruodžio 27 d. Pakalniškių kaime, Ignalinos rajone. Baigusi aštuonias klases Tverečiaus vidurinėje mokykloje, Vilniaus profesinėje technikos mokykloje įgijo siuvėjos specialybę. Vėliau dirbo kariškoje siuvykloje Kaune ir siuvykloje „Mada“.

2004 m. su šeima Aldutė persikėlė gyventi į Tiltų kaimą Trakų rajone. Iki pensijos dirbo Valkininkų urėdijos Tiltų girininkijos medelyne, o daugiau laisvo laiko atsiradus galėjo daugiau dėmesio skirti mėgstamiems rankdarbiams.

Megzti virbalais ją dar vaikystėje išmokė mama, o mezgimo tradicija buvo gyva ir ankstesnėje kartoje – mezgė jos močiutė. Sukūrusi šeimą Aldutė mezgė vyrui ir vaikams įvairiausius drabužius: megztinius, sijonus, sukneles, kojines, kelnes, pirštines ir šlepetes.

Išėjusi į pensiją ji ypač susidomėjo tradicinėmis riešinėmis. Jų mezgimo subtilybių ją pamokė Vaiva Neteckienė, o vėliau Aldutė pati tobulino įgūdžius. Raštus ji renkasi iš tradicinių pavyzdžių ir daug dėmesio skiria siūlų bei karoliukų spalvų ir dydžių derinimui.

Savo darbus Aldutė pristato Tiltų bendruomenės parodose ir mugėse. Ji dalyvavo 2019 m. Vilniaus regioninėje konkursinėje liaudies meno parodoje, o sukauptomis mezgimo žiniomis dalijasi ir su kitais. Mezgimu domisi ir jos dukra, todėl šeimoje išlieka galimybė šiai tradicijai tęstis.

Juozas Lebednykas gimė 1947 m. rugpjūčio 20 d. Dusmenų kaime, Trakų rajone. 1954–1965 m. mokėsi Onuškio vidurinėje mokykloje, o vėliau Valstybiniame dailės institute studijavo skulptūrą. Jo mokytojai buvo žinomi skulptoriai Bronius Vyšniauskas, Gediminas Jokūbonis ir Konstantinas Bogdanas. Diplominis darbas – marmurinė skulptūra „Mūza“, sukurta 1972 m.

Nuo 1973 m. Juozas gyvena ir kuria Panevėžyje. Kurį laiką dirbo Dailės muziejaus restauracinėse dirbtuvėse, vėliau mokytojavo Panevėžio vaikų dailės mokykloje. 1975 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, o 1989–1993 m. vadovavo jos Panevėžio skyriui.

Menininkas dirba su labai įvairiomis medžiagomis – marmuru, bronza, granitu, akmens mase ir keramika. Jo kūryboje gausu augalų, paukščių, gamtos ir simbolinių motyvų, o darbai apima ir monumentaliąją skulptūrą, ir mažąją plastiką, vario reljefus bei keramikos kompozicijas.

Juozas yra surengęs 27 personalines parodas, dalyvavo parodose ir simpoziumuose Lietuvoje bei Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Rusijoje, Turkijoje ir Vokietijoje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs kolekcininkai, taip pat JAV Baltieji rūmai ir Europos Parlamentas.

Už kūrybą menininkas yra pelnęs daugybę įvertinimų. Jam skirtos Lietuvos Respublikos individualios valstybės stipendijos, 2017 m. – Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medalis ir Panevėžio miesto Kultūros ir meno premija, o 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas.

Ryšio su gimtuoju kraštu Juozas nepamiršo. Onuškio viešąsias erdves puošia keturios jo skulptūros: „Šv. Rokas“, „Gėlių angelas“, „Šv. Marija“ ir „Paukščiukas“.

Lietuvos karaimų kultūros bendrija – kultūrinė visuomeninė organizacija, veikianti nuo 1988 m. Ji turi tris skyrius – Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje – ir vienija apie 250 narių.

Bendrija buvo įkurta siekiant saugoti karaimų tautinę tapatybę, tradicijas ir apeigas, gaivinti bei išlaikyti karaimų kalbą ir skatinti jos mokymąsi. Didelė veiklos dalis skiriama tam, kad karaimų kultūra būtų perduodama jaunesnėms kartoms ir kartu pristatoma platesnei visuomenei.

Kasmet organizuojamos tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos vaikams bei suaugusiesiems. Jose vyksta kalbos pamokos, pažintiniai seminarai, kūrybinės dirbtuvės, amatų užsiėmimai ir kitos karaimų kultūrą pristatančios veiklos.

Bendrija taip pat leidžia knygas ir kitus leidinius apie karaimų kultūrą bei paveldą, organizuoja tautinius vakarus, edukacinius ir mokslinius renginius bei kultūrinius projektus. Vienas tokių projektų – kultūrinis maršrutas „Vilnius ir karaimai“.

Svarbi veiklos dalis – parama karaimų jaunimo folkloro ansambliui „Birlik“, kurio pavadinimas reiškia „vienybė“. Bendrija padeda ansambliui gauti finansinę paramą ir pristatyti savo veiklą Lietuvos bei tarptautiniuose renginiuose.

2018 m., minint bendrijos veiklos trisdešimtmetį, ant namo Trakuose, Karaimų g. 29, buvo atidengta memorialinė lentelė, primenanti apie pirmąjį karaimų susirinkimą 1988 m. Ta proga taip pat surengta paroda, prisiminimų seminaras ir koncertas.

Lietuvos karaimų religinė bendruomenė tęsia Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos gyvenančios karaimų bendruomenės religinę veiklą ir yra perėmusi jos teisinį statusą. Ji yra savarankiška ir nepriklauso nuo kitų valstybių dvasinės ar pasaulietinės valdžios.

Svarbiausias bendruomenės veiklos pagrindas – karaimų tikėjimo, sielovados ir religinio gyvenimo išsaugojimas. Kadangi bendruomenė neturi nuolatinio dvasininko, religines pareigas savanoriškai dalijasi keli jos nariai.

Didelę reikšmę bendruomenė teikia ir materialaus paveldo apsaugai. Ji rūpinasi karaimų kenesomis Trakuose ir Vilniuje, bendruomenės namais Karaimų g. 13 bei buvusios mokyklos pastatu Karaimų g. 28 Trakuose, taip pat kitais su karaimų istorija susijusiais objektais Vilniuje ir Panevėžyje.

Religinė bendruomenė pagal galimybes remia ir kultūrinę veiklą – jaunimo folkloro ansamblį „Birlik“, tarptautines karaimų kalbos ir kultūros stovyklas, leidinių rengimą. Ji taip pat aktyviai pristato visuomenei karaimų tikėjimą, paveldą ir tradicijas.

Kartu su Lietuvos karaimų kultūros bendrija ji padeda Lietuvos ir užsienio žmonėms, studentams, žurnalistams, mokslininkams bei įvairioms institucijoms geriau pažinti Lietuvos karaimų istoriją, religiją ir kultūrinį paveldą.

Lietuvos lenkų sąjunga yra nevyriausybinė organizacija, atstovaujanti Lietuvoje gyvenančiai lenkų tautinei mažumai. Jos Trakų rajono skyrius veikė daugiau kaip 30 metų, o kaip atskiras juridinis vienetas buvo įregistruotas 2007 m. Skyriaus pirmininkas – Jaroslav Narkevič.

Trakų rajono skyrius turi 11 poskyrių ir vienija apie 1050 įvairaus amžiaus narių, tarp kurių daug jaunimo. Organizacijos veikla apima ne tik lenkų tautinės tapatybės puoselėjimą, bet ir platesnį skirtingų tautų bendradarbiavimą.

Vienas pagrindinių tikslų – lenkų kultūros sklaida Lietuvoje ir užsienyje, tautinių mažumų kultūros paveldo išsaugojimas, tautinės savimonės, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymas. Daug dėmesio skiriama jaunimui bei lietuvių ir tautinių mažumų tarpkultūriniam dialogui.

Skyrius vykdo kultūros, sporto, švietimo, sveikatos ir jaunimo projektus, o dalis jų tapo ilgalaikiais bei tarptautiniais. Kasmet organizuojamas Trakų žemės lenkų kultūros festivalis „Skambėk, lenkų daina!“, Kalėdinių giesmių koncertas „Kelias į Betliejų“ ir Trakų rajono derliaus šventė „Plon“ Rūdiškėse.

Nuo pat organizacijos veiklos pradžios didelė dalis darbų atliekama savanoriškais pagrindais, telkiant vietos lenkų bendruomenę ir kartu kuriant ryšius su kitomis Trakų krašto tautinėmis bendrijomis.

Inga Loginova-Papušina gimė 1980 m. spalio 18 d. Šiauliuose. 2004 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė architektūros studijas, tačiau pagal specialybę nedirbo. Ji yra Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė bei mažosios bendrijos „Tapyti šilkai“ įkūrėja.

Inga augo kūrybiškoje šeimoje. Jos močiutės mokėjo siūti ir siuvinėti, vienas senelis buvo išradėjas, juvelyras ir tautodailininkas, o abu tėvai studijavo dailę ir vėliau dirbo dailės bei darbų mokytojais, dailininkais apipavidalintojais. Todėl kūrybinė aplinka ją lydėjo nuo vaikystės.

Tapti ant šilko Inga pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Techniką daugiausia įvaldė savarankiškai – eksperimentuodama, bandydama skirtingas priemones ir mokydamasi iš savo klaidų.

Dažnai lankydamasi Trakuose ji čia atveždavo savo darbų parduoti Trakų salos pilyje. Kartu su vyru svajojo apsigyventi šiame krašte, todėl 2005 m. šeima persikėlė į Trakus, o po dešimties metų pasistatė namą Pauliškių kaime.

Ilgainiui Ingos kūryba išsiplėtė gerokai už šilko ribų. Ji dekoruoja rankines, pirštines, lininius drabužius, batus, baldus ir net sienas. Skirtingoms medžiagoms naudoja specialiai joms pritaikytus dažus. Bendradarbiaujant su Italijos įmone jai gaminami odiniai gaminiai, kuriuos Inga vėliau išpiešia.

Didžioji dalis jos kūrinių gaminami pagal individualius užsakymus. Jie personalizuojami atsižvelgiant į konkretaus žmogaus pomėgius, norus ar pateiktus eskizus. Kūryboje Ingridai artimi gėlių motyvai ir stimpanko, arba mokslinės fantastikos, tematika.

Šį amatą ji vertina pirmiausia kaip mėgstamą kūrybinę veiklą. Jos dukra Kira taip pat jau nemažai žino apie mamos darbą, todėl kūrybinė šeimos tradicija natūraliai perduodama ir jaunajai kartai.

Salomėja Lukšienė gimė 1932 m. vasario 26 d. Dukliškės kaime, Aukštadvario seniūnijoje, kur ir gyvena. Ji augo gausioje šeimoje, nuo vaikystės ganė gyvulius, padėjo tėvams ūkyje ir būtent iš jų perėmė daugelį kasdienio kaimo gyvenimo įgūdžių. Vėliau gimtinėje sukūrė savo šeimą ir užaugino tris dukras.

Pomėgis gaminti Salomėją lydi nuo jaunystės. Jos šeimoje buvo kepami skruzdėlynai, žagarėliai, „bakas“ ir kiti tradiciniai kepiniai, o kai kurie receptai bei kepimo įrankiai išsaugoti nuo senų laikų.

Ypatinga šeimos tradicija – kepami grybuko formos sausainiai. Juos kadaise kepė Salomėjos močiutė, vėliau mama, o dabar ji pati šiais kepiniais pradžiugina anūkus, draugus ir artimuosius per šventes.

Salomėja domisi ne tik tradiciniu kulinariniu paveldu, bet ir mezgimu. Ji aktyviai dalyvauja Bijūnų kaimo bendruomenės, pagyvenusių žmonių bei Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios veikloje, yra kaimo giesmininkė.

Sandra ir Mindaugas Makutėnai – tradiciniai amatininkai, įkūrę „Muilo ūkį“. Jie gyvena vienkiemyje netoli Vilniaus, šalia Neries regioninio parko, kur augina ir renka įvairias gėles bei žoleles, naudojamas jų gaminamiems produktams.

Abu nuo vaikystės domėjosi rankdarbiais ir amatais – audimu, siuvimu, keramika, medžio darbais bei muilo virimu. Amatininkystė buvo pažįstama ir jų senelių bei močiučių šeimose. Ilgainiui Sandra ir Mindaugas nusprendė miesto gyvenimą pakeisti artimesniu gamtai ir natūralesniu gyvenimo būdu.

Apie 2005 m. šeima pradėjo kurti savo vienkiemį ir ieškoti natūralių buities sprendimų. Vienu jų tapo naminis muilas. Iš pradžių muilą jie gamino tik savo šeimai, vėliau draugams bei artimiesiems, o augant susidomėjimui ši veikla virto šeimos verslu.

Muilas gaminamas šaltuoju būdu, naudojant augalų, žiedų ir žolelių ištraukas. Sandra ir Mindaugas domisi ne tik šiuolaikiniu natūraliu muilu, bet ir senaisiais jo gamybos būdais. Senųjų amatų šventėse jie demonstruoja muilo virimą, tradicinius skalbimo būdus ir deguto varymo procesą, taip pat rengia mokymus vaikams bei suaugusiesiems.

Nuo 2009 m. Makutėnai yra pripažinti tautinio paveldo produktų gamintojai. Sandros gaminamam naminiam muilui 2009 m. suteiktas A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00125, o 2015 m. jai suteiktas tradicinių amatų meistro pažymėjimas „Muilo gaminimas“ Nr. 00136. Mindaugo gaminamas naminis muilas A kategorijos TPP sertifikatu Nr. 00126 įvertintas 2010 m.

Tatjana Maškevič gimė 1961 m. rugsėjo 20 d. Trakuose. Vilniaus universitete studijavo rusų filologiją, dirbo laikraščio „Galvė“ redakcijoje, vėliau vadovavo keliems respublikiniams savaitraščiams. Daugiau laiko pradėjusi skirti pomėgiams, ji ėmė gilintis į kulinariją, konditeriją ir šeimos receptus.

Ryšys su maisto gamyba jos šeimoje buvo itin stiprus. Tatjana gimė Sodų gatvėje esančiame name, kuriame daugelį metų jos mamos šeimai priklausė Trakų smuklė su viešbučiu ir užkandine. Nuo vaikystės stebėdama gaminamą maistą ji natūraliai susidomėjo kulinarija, vėliau baigė ir konditerijos kursus.

Tatjana paveldėjo ne tik receptus, bet ir senus šeimos virtuvės rakandus – varinę grūstuvę, specialų įrankį karaimiškiems papločiams kepti, kočėlus ir peilius. Iš močiutės Nadeždos Novickos ji perėmė vieną archajiškiausių karaimiškos sluoksniuotos tešlos gaminimo būdų.

Ji kepa karaimiškus papločius ty m byl, kibinus – kybyn, medumi užpilamą pyragą burma. Vis dėlto išskirtiniu šeimos skanėstu Tatjana laiko akkalva – karaimišką saldumyną, gaminamą iš rinktinių lazdynų riešutų, naminių kiaušinių ir cukraus.

Šį skanėstą dar tarpukariu Trakuose gamindavo kelios šeimininkės, o vaikai nešiodavo jį ant padėklų ir siūlydavo miestelio gyventojams bei svečiams. Tatjana norėtų atgaivinti šią seną Trakų tradiciją, kartu išsaugant ir karaimų kulinarinio paveldo savitumą.

Alvydas Masys gimė 1961 m. Ukmergės rajone, o gyvena Rūdiškėse. Jis baigė Vilniaus edukologijos universiteto Dailės fakultetą ir profesinę veiklą susiejo su menu bei jo mokymu.

Alvydas tapo daugiausia laisvalaikiu, namuose. Kūryba jam nėra greitas procesas – paveikslus kuria ilgai, laukdamas tinkamo nusiteikimo ir vengdamas vienodų, mechaniškai kartojamų darbų. Per gyvenimą tapė įvairiomis temomis, tačiau vėlesnėje kūryboje ypač išryškėjo biblinė tematika ir religinės interpretacijos.

Svarbi jo veiklos dalis – pedagoginis darbas Rūdiškių gimnazijoje. Alvydas siekia parodyti mokiniams, kad menas ir kūryba yra vertybės, tačiau apie tai kalba ne formaliai, o pasitelkdamas humorą ir ironiją.

Jis taip pat vadovauja dailės būreliui. Pastebėjęs gabų ir vizualiai kūrybišką vaiką, stengiasi jį paskatinti, motyvuoti ir padėti tobulėti. Papildomai dirba su mokiniais, kurie rengiasi rinktis dailės studijas.

Alvydas asmeninių parodų nerengė ir pats pabrėžia, kad viešumas jam nėra svarbiausia kūrybos dalis. Jis yra dalyvavęs grupinėse parodose, anksčiau savo paveikslus parduodavo Vilniaus meno galerijose, o dalį kūrinių dovanoja pažįstamiems.

Nijolė Mečkovskaja gimė 1978 m. liepos 4 d. Trakuose. 2000 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje baigė dailiosios keramikos studijas, vėliau gilino žinias ir mokėsi darbo su porcelianu. 2014 m. Lietuvos edukologijos universitete įgijo meno pedagogikos ir dailės bakalauro laipsnį bei mokytojo kvalifikaciją.

Domėjimąsi menu Nijolė sieja su vaikyste ir šeimos aplinka. Jos močiutė Marytė Aleksienė audė užklotus ir paklotus, verpė linus bei vilną, o mama audė kilimus, kuriuose atsirasdavo pasakų personažai ir gėlių motyvai. Ši kūrybinė aplinka paskatino Nijolę pačią pasirinkti meno kelią.

Nors baigusi keramikos studijas kurį laiką manė daugiau prie molio nebegrįšianti, netrukus suprato, kad be keramikos kurti negali. Keramika ir tapyba ji užsiima daugiau kaip dvidešimt metų.

Nijolė dirba Trakų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“ meninio ugdymo dailės mokytoja ir Trakų meno mokyklos Aukštadvario skyriuje veda dailės užsiėmimus. Mokinius moko tapybos, piešimo, skulptūros ir kompozicijos, o darželyje su menu supažindina vaikus jau nuo trejų metų.

Jos mokinių amžius labai įvairus – pati Nijolė yra pasakojusi, kad vyriausiam jos mokiniui buvo net 87 metai. Jos ugdytiniai yra tapę respublikinių ir tarptautinių konkursų nugalėtojais, laureatais bei medalininkais.

Ernestas Meirovič, kūryboje naudojantis ir Apolinaro vardą, gimė 1994 m. Lentvaryje. Baigė Vilniaus universitetą, dirba socialinį darbą ir gyvena Vilniuje. Amatininkystę bei kūrybiškumą jis sieja su savo šeimos istorija – tarp jo protėvių buvo stalių, kalvių, medžio meistrų ir kitų nagingų žmonių.

Didžiausią įtaką Ernestui padarė senelis Michailas. Vaikystėje jis leisdavo anūkui kartu meistrauti – įkalti vinį, ką nors atpjauti ar nudažyti, taip pat parodė, kaip iš vielos galima pasigaminti žiedą ar segę. Tik vėliau Ernestas suprato, kad senelio rodyti dirbiniai priminė baltiškus įvijinius žiedus ir pasagines seges.

2015 m. jis pradėjo rimčiau domėtis baltų kultūra. Apsilankęs viduramžių šventėje ir pamatęs demonstruojamus senuosius amatus, grįžęs namo iš žalvario strypo, kaitindamas jį ant viryklės, išlankstė savo pirmąją segę. Nuo to momento baltiška juvelyrika tapo svarbia jo kūrybos kryptimi.

Ernestas daugiausia mokėsi savarankiškai – studijavo archeologinę medžiagą, lankė muges ir parodas, ieškojo istorinių papuošalų pavyzdžių. 2017 m. dalyvavo K. Barišausko vedamuose mokymuose, o vėliau pats pradėjo rengti baltiškų papuošalų gamybos užsiėmimus.

Tais pačiais metais jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ nariu. Ernestas dalyvauja mugėse, demonstruoja papuošalų gamybą, užsiima istorine rekonstrukcija ir ypač domisi VIII–XIV a. baltų juvelyrika.

Janina Mekionienė gimė 1943 m. balandžio 11 d. Totoriškių kaime, Trakų rajone. Mokėsi Totoriškių pradinėje ir Aukštadvario vidurinėje mokyklose, o 1959 m. įstojo į Aukštadvario žemės ūkio technikumą, kuriame įgijo agronomės specialybę. Vienuolika metų dirbo žemės ūkyje, vėliau – prekyboje. Gyvena Aukštadvaryje.

Mezgimas Janiną lydi nuo vaikystės. Megzti ją išmokė mama, todėl šis amatas jai pirmiausia yra šeimos tradicijos tęsinys. Visą gyvenimą ji nesiskyrė su virbalais ir siūlais, o norėdama tobulėti ieškojo naujų raštų mezgimo žurnaluose bei knygose.

Net ir sukaupusi daug patirties Janina nuolat išbando naujus raštus ir jų derinius. Jos mezginiais puošiasi Aukštadvario gyventojai, o savo kūrybą ji pristato Aukštadvario seniūnijos ir bendruomenės parodose bei mugėse.

Janina yra daugkartinė respublikinių konkursinių liaudies meno parodų „Aukso vainikas“ dalyvė. Jos mezginiai taip pat įvertinti Aukštadvario regioninio parko prekės ženklu.

Jai svarbu, kad mezgimas kaip tradicinis amatas neišnyktų ir būtų perduodamas jaunesnėms kartoms. Šią tradiciją jau perima ir jos anūkė Miglė, kurią Janina vadina nuoširdžia savo pasekėja.

Vilija Mickevičienė gimė 1965 m. spalio 5 d. Rozalime, Pakruojo rajone. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame universitete įgijo chemijos ir technologijų mokytojos specialybę. Ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.

Polinkį į menus Vilija paveldėjo iš šeimos. Jos mama Ona Gelmina buvo itin kruopšti rankdarbių kūrėja – siuvinėjo įvairius namų puošybos darbus ir net bažnytines vėliavas. Rankdarbiai buvo eksponuojami parodose, o kūrybinį polinkį iš mamos paveldėjo ir Vilija bei jos brolis Saulius.

Daugiau nei dešimt metų Vilija dirbo etikos ir technologijų mokytoja, taip pat pradinių klasių mokytoja. Vilniuje vadovavo žaislų gaminimo būreliui, o Moksleivių rūmuose turėjo avangardinės mados studiją.

Nuo vaikystės ją ypač domino skudurinės ir vadinamosios sapnų lėlytės. Aktyviai jas kurti pradėjo 2011 m., persikėlusi iš Vilniaus į Midavirių kaimą Trakų rajone. Rišti lėles ją pamokė vyro močiutės sesuo Veronika Kukienė.

Vilija kuria raganas, naminukus ir kitus personažus iš džiuto, lino, odos bei natūralaus kailio. Ji taip pat sukūrė visas lėlių teatro „Avilys“ spektaklio vaikams „Kaukučių nuotykiai senojoje girioje“ lėles. Savo kūrinius pristato mugėse ir tautodailės parodose, renka senus rankdarbius, juos atnaujina bei pritaiko šiuolaikiniuose drabužiuose. Lėlių kūrimas iš pomėgio ilgainiui tapo ir jos pragyvenimo šaltiniu.

Nijolė Mikalauskienė gimė 1957 m. liepos 19 d. Lelionių kaime, Alytaus rajone. Pagal išsilavinimą ji – ekonomistė, yra visuomeninės organizacijos „Onuškio bendruomenė“ narė ir daugiau nei tris dešimtmečius dirba Trakų kultūros namų Onuškio padalinyje.

Kultūrinė veikla Nijolę paskatino nuolat ieškoti naujų idėjų ir būdų perduoti tradicijas jaunajai kartai. Onuškio padalinyje ji subūrė vaikų kūrybinės saviraiškos būrelį, kuriame vaikai kuria, bendrauja ir tradicinius amatus pritaiko šiandienai.

Rankdarbių tradicija jos šeimoje labai sena. Močiutė Marija Kocimienė audė, siuvinėjo, nėrė, mezgė ir rišo juostas, namuose turėjo audimo stakles, augino avis ir verpė jų vilną. Rankdarbius kūrė ir Nijolės mama Janina.

Neturėdama galimybės pati išmokti austi staklėmis, Nijolė prisiminė močiutės rodytus tradicinių pintinių juostų dvinyčio, milinio-eglinio ir milinio-kryžminio pynimo būdus. Prie šio amato sugrįžti ją paskatino Liuda Korsanovienė.

Šiandien Nijolė juostų pynimo žiniomis dalijasi su vaikais, jaunimu ir Onuškio bendruomenės nariais. Kūrybinių užsiėmimų metu dažniausiai pinamos tautinių spalvų juostelės, knygų skirtukai ir apyrankės, taip senąją techniką pritaikant šiuolaikiniam gyvenimui.

Stasė Mikulskienė gimė 1973 m. gegužės 1 d. Trakuose, gyvena Dulkiškės kaime. Baigė Elektrėnų profesinę mokyklą ir įgijo virėjos specialybę. Pagal senovinius receptus ji kepa puošnius sausainius – „grybukus“, „kaštonus“, „ežiukus“ ir „boružėles“.

Pomėgis gaminti atsirado dar vaikystėje. Stasės tėvai dirbo kolūkyje, o ji nuo mažens padėdavo mamai virtuvėje ir mėgo išbandyti naujus receptus. Daug prisiminimų liko ir iš senelių Janės bei Juozo Šareikų namų. Senelis buvo stalius ir gamino vežimų ratus, o močiutė mezgė, nėrė, verpė, augino gyvulius bei daržoves ir beveik visą maistą ruošdavo pati.

Ypač Stasę traukė senoviniai konditerijos receptai ir jų gamybos paslaptys. Dekoruotais „grybukais“ ji susidomėjo lankydama tetą Oną Elektrėnuose. Vėliau, aktyviau įsitraukusi į bendruomenės renginius bei muges, nusprendė juos kepti pati. Dekoruoti iš pradžių buvo nelengva, tačiau nuolatinė praktika padėjo šį amatą įvaldyti.

Be konditerijos, Stasė mėgsta megzti ir nerti. Su anyta Ona Mikulskiene dalijasi raštais, iš jos išmoko megzti kojines. Tradicijomis domisi ir vyras Marijonas – jis ūkininkauja, meistrauja, renka senovinius žemės ūkio padargus ir žmonai yra pagaminęs kuparą mezginiams laikyti.

Už aktyvią veiklą Stasė ne kartą sulaukė Aukštadvario seniūnijos ir Bijūnų bendruomenės padėkų.

Teresė Mikutavičienė gimė 1962 m. Šuopių kaime, Šakių rajone. 1980 m. baigė Kapsuko, dabartinės Marijampolės, kultūros mokyklą ir įgijo saviveiklinio teatro režisierės specialybę. Po studijų atvyko į Trakų rajoną ir pradėjo dirbti Aukštadvario kultūros namuose.

Teresė augo aštuonių vaikų šeimoje, kartu su ūkininkavusiais seneliais. Jos tėvas Feliksas Vaitkūnas mėgo knygas, turėjo gražų balsą, giedodavo laidotuvėse ir dukrai pasakodavo pasakas. Senelis drožė medines skulptūrėles, pynė krepšius ir garsėjo kaip geras pasakorius. Vaikystėje Teresė matė ir bendrus kaimo darbus, kuriuos lydėdavo dainos bei bendravimas.

Atvykusi į Aukštadvarį ji iš pradžių dirbo metodininke, vėliau kultūros namų direktore, administratore ir kultūrinių renginių organizatore. Didelę dalį savo veiklos paskyrė meninių kolektyvų telkimui – Aukštadvaryje susikūrė etnografinis ansamblis „Verknė“ ir vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Nava“.

Dar sovietmečiu jos iniciatyva buvo organizuojamos Joninės ir Užgavėnės, kurių tradicijos Aukštadvaryje tęsiamos ir vėliau. Atsirado ir kitų išskirtinių renginių – etnokultūrinė šventė „Pagal Jurgį ir jurginas“, literatų sambūris „Piliakalnių aidai“, mugė „Rudens jomarkas“.

1995–2019 m. Teresė Aukštadvario žemės ūkio technikume dirbo neformaliojo švietimo organizatore, Aukštadvario gimnazijoje vadovavo dramos būreliui, statė spektaklius, kūrė literatūrines kompozicijas ir rengė jaunimo vakarus. Spektaklius statė ir su suaugusiųjų mėgėjų grupe.

Už ilgametę kultūrinę veiklą Teresė apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos padėkos raštais bei rajono kultūros žymūno ženkliuku.

Galina Mindžiulienė gimė 1961 m. kovo 16 d. Trakuose. Mokėsi Trakų vidurinėje mokykloje, dirbo meno verslų ir suvenyrų gamybiniame susivienijime „Dovana“. 1999 m. Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje įgijo siuvinių technologės specialybę.

Vėliau Galina dirbo Aukštadvario žemės ūkio mokykloje technologijos gamybinio mokymo meistre, dėstė siuvimo technologiją ir rankdarbius, įgijo siuvimo darbų rankdarbių technologės profesijos mokytojos kvalifikacinę kategoriją. Nuo 2006 m. dirbo Pastrėvio pagrindinėje mokykloje technologijų mokytoja.

Siuvimu ji susidomėjo dar vaikystėje – šį pomėgį perėmė iš krikšto mamos, o tobulėti skatino ir darbų mokytoja. Vėliau sukauptos žinios tapo ne tik profesija, bet ir kūrybinės veiklos pagrindu.

Galina siuva pagal individualius užsakymus, gamina įvairius suvenyrus ir namų dekoracijas, neria servetėles, puošia staltieses, kuria tuščiavidurius įvairiaraščius burbulus. Šiais burbulais galima dekoruoti langus, stalą ar įkomponuoti juos į puokštes. Jos kūryboje svarbūs kruopštumas, kantrybė ir tikslumas.

Ji domisi senaisiais lietuvių liaudies amatais, o mezgimas ir nėrimas tapo svarbia jos gyvenimo dalimi. Savo įgūdžiais Galina dalijasi su bendruomenės nariais ir tikisi juos perduoti anūkėms Guodai, Miglei ir Aistei.

Meistrė dalyvauja respublikinėse parodose, konkursuose ir mugėse, jos darbai ne kartą rodyti parodoje „Aukso vainikas“. Išskirtinis jos darbas – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga pasiūta 100 metrų ilgio Lietuvos trispalvė, kuria buvo apjuostas Aukštadvario piliakalnis.

Dalia Mockevičienė gimė 1974 m. kovo 20 d. 1996 m. baigė Vilniaus konservatoriją, kur įgijo muzikos mokytojos ir folkloro ansamblio vadovės specialybes, vėliau studijavo menotyrą. Ji dirba muzikos mokytoja, vadovauja folkloro ansambliams, yra Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos bei Valų kaimo bendruomenės „Neris“ narė.

Didelę Dalios gyvenimo dalį užima folkloras, liaudies muzika ir etninė kultūra. Ji dainuoja, groja įvairiais liaudies ir klasikiniais instrumentais, gilinasi į lietuvių bei kitų tautų folklorą. Su vyru Dariumi nuo 1997 m. vadovauja Vilniaus folkloro ansambliui „Versmė“, o jų vaikai Marius, Martynas ir Neringa taip pat įsitraukė į šeimos muzikinę veiklą.

Dalia organizuoja Rasos šventę ant Stirnių piliakalnio, Advento vakarones, kaimo, valstybines ir kalendorines šventes, taip pat tradicines krikštynas bei vestuves. Jos vadovaujami kolektyvai dalyvauja festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, dainų šventėse, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Iš šeimos perėmusi ir savarankiškai išmokusi senųjų amatų, Dalia kuria šiaudinius sodus ir žaisliukus, pina juostas, siuvinėja kryželiu, riša verbas, gamina Užgavėnių kaukes. Vis dėlto svarbiausia jos veiklos dalis yra ne vien pačių dirbinių kūrimas, o žinių perdavimas kitiems.

Ji veda kiaušinių marginimo vašku ir augalais, šiaudinių dirbinių, Vilniaus krašto verbų bei Užgavėnių kaukių gamybos edukacijas. Tradicinių amatų, liaudies dainavimo ir muzikavimo užsiėmimus Dalia yra vedusi ir Slovakijoje, Norvegijoje bei JAV.

Gžegožas Moisevičius gimė 1958 m. gruodžio 29 d. Trakuose, gausioje Michailo ir Teklės Moisevičių šeimoje. Buvo aštuntas vaikas, o šeimoje iš viso užaugo šeši broliai ir trys seserys. Jo tėvas taip pat buvo nagingas ir darbštus meistras.

1978 m. Gžegožas baigė Lentvario vidurinę mokyklą, vėliau tarnavo kariuomenėje. Piešimu domėjosi nuo vaikystės, o vėliau atrado medžio drožybą, kuri tapo viso jo gyvenimo kūrybine veikla. Iš gausios šeimos jis vienintelis rimtai pasirinko šį amatą.

Drožybai reikalingus peilius ir kaltus meistras dažnai pasigamindavo pats. Didelę dalį kūrybinių siužetų jam padiktuodavo gamta ir kasdienė aplinka, todėl darbuose dažni gyvūnų bei augalų motyvai. Savo skulptūroms Gžegožas nesuteikdavo sudėtingų pavadinimų – vadindavo jas paprastai, pavyzdžiui, „Moteris“, „Liūtas“, „Skulptūra“ ar „Kryžius“.

Svarbią vietą jo kūryboje užėmė religinė tematika. Tarp reikšmingiausių darbų minimi „Jėzus besimeldžiantis Alyvų sode“, „Švč. Mergelės Marijos atvaizdas“ ir „Šventasis Jurgis“. Didžioji dalis skulptūrų pateko į privačias kolekcijas arba buvo padovanotos artimiesiems ir draugams.

Paskutinis Gžegožo kūrinys buvo ąžuolinis kryžius Lentvario Gaidiškių gatvės gyventojams, kur pats meistras ilgą laiką gyveno ir kūrė. 2017 m. numatytą kryžiaus statymo dieną Gžegožas netikėtai mirė. Kryžius buvo pastatytas po savaitės, dalyvaujant jo šeimai, kaimynams ir gatvės gyventojams.

Donė Moncevičienė gimė 1962 m. balandžio 15 d. Anglininkų kaime, Prienų rajone, o gyvena ir dirba Trakuose. Su tradiciniais amatais ji susipažino dar vaikystėje – jos močiutė Marija audė staklėmis, karšė ir verpė siūlus, o audimo išmokė ir Donės mamą Oną Kandratavičienę.

Besimokydama Trakų sporto mokykloje Donė susipažino su būsimu vyru Pranu. Kurį laiką pora gyveno Vilniuje, tačiau 1989 m. pažintis su tautodailininkais paskatino rimčiau domėtis keramika, jos technikomis ir simbolika. Pamažu jie pradėjo kurti smulkius keramikos dirbinius ir jais prekiauti mugėse.

Vilniuje trūko tinkamų sąlygų keramikai, todėl šeima įsigijo namus Trakuose. Čia Donė su vyru galėjo nuosekliau plėtoti savo amatą. Keramikos kūrinio kelias ilgas – molį reikia išminkyti, suformuoti, išdžiovinti, glazūruoti, išdegti ir, jei reikia, sujungti atskiras detales.

Iš pradžių jie kūrė vazeles, o vėliau pradėjo gaminti keraminius varpelius, jų kompozicijas, kaklo papuošalus ir kitus nedidelius dirbinius. Jais prekiaujama prie Trakų salos pilies, todėl sąmoningai kuriami lengvi, nesunkiai transportuojami suvenyrai.

Donė domisi ne tik keramika, bet ir etnine kultūra, tekstile, drožyba bei kulinariniu paveldu. Ji saugo iš savo ir vyro šeimų paveldėtas austines paklodes bei kitus rankdarbius. Keramika susidomėjo ir jų dukros – viena iš jų, gyvendama užsienyje, taip pat kuria keramikos darbus.

Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. 1988 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, gyvena Grigiškėse. Jis – tautodailininkas, karpinių meistras ir meno kūrėjas. 1991 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas, o 2009 m. jis pripažintas tradicinių amatų meistru.

Klaidas augo amatininkystės tradicijas puoselėjančioje šeimoje. Močiutė ir tetos audė, senelis buvo dailidė, gamino stogų puošybos elementus, o mama – tautodailininkė Emilija Navickienė – siuvinėjo ir mezgė. Iš šeimos Klaidas perėmė ir popieriaus karpymo įgūdžius.

Po studijų jis kurį laiką drožinėjo, tačiau neturėdamas tinkamų sąlygų pradėjo karpyti atvirukus Kaziuko mugei. Jo kūriniuose atsirado lietuvių liaudies dainų, patarlių ir pasakų siužetai, augalų ornamentai, verpstės, saulutės, bažnyčių detalės, skrynių ir juostų raštai. Sukūrė apie penkiasdešimt darbų pagoniškų dievų tema, taip pat šventųjų atvaizdų ir lietuvių bei žydų tradicinę kultūrą siejantį karpinių ciklą.

Klaidas taip pat atgaivina medžio raižinių ir nuo jų spaudžiamų šventųjų „abrozdų“ tradiciją. Jo dirbtuvės atviros lankytojams – čia galima susipažinti su karpinių ir raižinių istorija, technika bei pačiam pabandyti kurti.

2009 m. jo darbams suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas, sertifikuotos ir popieriaus karpinių bei medžio raižinių mokymo programos. Klaidas yra išleidęs tris autorines knygas, dalyvavo parodose Lietuvoje, Japonijoje, Kinijoje, Austrijoje, Lenkijoje, JAV ir kitose šalyse.

Jis yra ilgametis konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ dalyvis ir ne kartą joje įvertintas. 2018 m. apdovanotas Kultūros ministerijos premija.

Vaiva Neteckienė gimė 1964 m. lapkričio 14 d. Šilalėje. Vaikystę praleido Viduklėje, o 1987 m. Kauno politechnikos institute įgijo statybininko inžinieriaus technologo specialybę. Tais pačiais metais sukūrusi šeimą atvyko gyventi į Tiltų kaimą Trakų rajone.

Vaiva dirbo Tiltų pradinėje mokykloje, vėliau įgijo pedagogo-psichologo kvalifikaciją, o nuo 2002 m. savo veiklą susiejo su Trakų kultūros rūmų Tiltų padaliniu ir vietos kultūriniu gyvenimu. Ji priklauso Tiltų kaimo bendruomenei, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijai bei Trakų krašto vietos veiklos grupei.

Vaivai ypač svarbus vietos žmonių tapatybės ir senųjų papročių išsaugojimas. Jos iniciatyva 2007 m., minint Tiltų kaimo 230-metį, kaimo centre buvo pastatytas tradicinis kryžius, o vieta tapo bendruomenės renginių ir valstybinių švenčių minėjimo erdve. Ji taip pat buvo pirmoji 2009 m. susibūrusios Tiltų kaimo kapelijos vadovė.

Svarbiausia Vaivos amatininkystės sritis – dirbiniai iš šiaudų. Šiaudinių eglutės žaisliukų ir girliandų gamybos tradiciją ji perėmė iš šeimos. Vaiva pina sodus, žaisliukus, girliandas ir skrybėles, o savo darbus pristato parodose bei renginiuose.

Pynimui ji naudoja rugių ir kvietrugių šiaudus, kuriuos svarbu laiku surinkti, tinkamai išdžiovinti ir saugoti. Savo patirtį Vaiva perduoda edukacijose Tiltų bendruomenės namuose, Trakų krašto tradicinių amatų centre ir kitose vietose. Ji taip pat moko riešinių mezgimo, kūčiukų kepimo, pristato Tiltų dzūkų tradicijas.

2015 m. šiaudiniams eglutės žaisliukams suteiktas A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00734, o 2017 m. girliandoms – A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00830.

Juozas Norinkevičius gimė 1951 m. rugpjūčio 9 d. Taučionių kaime, Trakų rajone, gyvena Senuosiuose Trakuose. Jis yra inžinierius, taip pat įgijęs socialinio darbo magistro laipsnį. Juozas aktyviai dalyvauja įvairių organizacijų veikloje ir yra Trakų bitininkų draugijos pirmininkas.

Bitininkystė Norinkevičių šeimoje turi gilias šaknis. Pasak Juozo, jo senelis Kazys Narinkevičius pirmą kelminį avilį gavo apie 1880 m. Senelis laikė devynis bičių kelmus, o tradiciją vėliau tęsė Juozo tėvas Stasys, pats gaminęs Dadano tipo rėminius avilius.

Juozas nuo mažens lydėdavo tėvą į bityną – kartu gaudydavo spiečius ir sukdavo medų. Tėvui senstant jis perėmė 17 avilių, o šeimos bityną Taučionių kaime toliau plėtė. Į veiklą įsitraukė ir dukra Rūta, žentas Andrius bei anūkas Atas – šeima kartu prižiūrėjo 24 bičių šeimas.

Juozui bitininkystė nėra vien medaus gamyba. Jį domina bičių gyvenimas, jų reikšmė gamtai, lietuvių tradicijoms ir tautosakai, taip pat bičių produktų panaudojimas sveikatinimui. Jis pabrėžia ir senąją bičiulystės tradiciją – medumi dalytis su kaimynais ir artimais žmonėmis.

Sukauptą patirtį Juozas perduoda vaikams ir suaugusiesiems per edukacines programas, tarp jų – „Avilio pasaulis“. Jo bitynas sertifikuotas, o pats Juozas yra sertifikavęs medų, žiedadulkes ir bičių pikį.

Už savo veiklą Juozas yra įvertintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos padėka ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigžde“.

Olga Norvilienė gimė 1976 m. liepos 21 d. Ukrainoje. Vaikystėje šešerius metus mokėsi dailės mokykloje, o 1993 m. įstojo į universitetą Luhanske studijuoti medicinos ir tapo gydytoja gastroenterologe. 2015 m. atvyko gyventi į Lietuvą.

Polinkį į kūrybą, kruopštumą ir kantrybę Olga sieja su mamos šeima. Jos mama Nagezda Gorbeko buvo žinoma siuvėja Alčevsko mieste, o senelis Vasilij Škorupeev – stalius, gaminęs ir dekoravęs raudonmedžio baldus.

Persikėlusi į Lietuvą Olga pradėjo kurti autorines lėles. Šis užsiėmimas ilgainiui tapo pagrindine jos kūrybine veikla, o Vilniuje ji įkūrė dailės studiją „Serotoninas“, kurioje savo patirtimi dalijasi su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Lėles Olga gamina iš pačių įvairiausių medžiagų – tekstilės, porceliano, medžio, plastiko, modelino, papjė mašė, popieriaus ir molio. Kiekvienam personažui pati formuoja kūną, kuria šukuoseną, siuva drabužius ir avalynę, tapo detales. Jai ypač patinka miško personažai, elfai ir kitos fantastinės būtybės. Visi darbai yra autoriniai ir vienetiniai.

Studijoje ji skatina žmones ne kopijuoti pateiktą pavyzdį, o ieškoti savo kūrybinės išraiškos. Olga lėlių kūrimą sieja ir su emocine savijauta – jos požiūriu, rankų darbas padeda atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir suteikia kūrybinio džiaugsmo.

Jos darbai bei studijos veikla pristatyti tarptautinėse parodose Taline, Prahoje ir Barselonoje. Vilniuje surengtoje parodoje buvo eksponuojama apie 160 lėlių, o kūrėjai atvyko iš penkių šalių.

Jadvyga Oleškevičienė gimė 1954 m. balandžio 2 d. Išdagų kaime, Trakų rajone. Pagal išsilavinimą ji – maisto technologė. Išėjusi į pensiją daugiau laiko pradėjo skirti rankdarbiams ir tradicinei kulinarijai.

Kūrybiškumą Jadvyga sieja su savo šeima. Jos mama Marytė Navickienė audė, siuvo, nėrė ir mezgė, o senelis Mečislovas Bingelis dirbo staliaus darbus, drožinėjo ir net buvo pagaminęs girnas. Močiutę Vladislavą Jadvyga prisimena verpiančią vilną.

Viena svarbiausių jos veiklų tapo vilnos vėlimas šlapiuoju būdu. Dirbiniams ji renkasi švelnią merinosų avių vilną. Pirmiausia sugalvojamas būsimo gaminio modelis ir spalvos, parengiamas šablonas, išdėliojama vilna, ji drėkinama ir palaipsniui veliama.

Kita Jadvygai artima tradicija – naminės lietuviškos duonos kepimas. Vaikystėje ji padėdavo mamai ir močiutei, o vėliau pati sugrįžo prie šeimos kepimo tradicijų. Jai svarbi ir pagarba duonai, kurią perduodavo ankstesnės kartos – pirmasis kepalas būdavo pažymimas kryžiumi, o nukritusi duona pakeliama ir pabučiuojama.

Jadvyga eksperimentuoja su skirtingais miltais ir sėklomis, duoną kepa šeimai, vaikams ir bendruomenės renginiams. Jos kepiniai ypač mėgstami Onuškio kermošiuje. Kulinarinius bei kūrybinius pomėgius tęsia ir jos dukra Asta, kepanti tortus bei pyragus ir užsiimanti keramika.

Liubovė Parangovskaja gimė 1962 m. liepos 5 d. Trakuose, sentikių Anatolijaus ir Jelenos Šarapovų šeimoje. Jos šeimos istorijoje glaudžiai susipynusios Trakų krašto sentikių tradicijos, amatai ir kulinarinis paveldas.

Liubovės mama mokėjo megzti, siūti, turėjo audimo stakles ir audė kilimėlius. Dirbdama pasakodavo dukrai rusų liaudies pasakas ir nuo mažens mokė įvairių buities darbų. Ypač ryškūs Liubovės prisiminimai susiję su šventėmis – mama anksti ryte užminkydavo tešlą keturiems dideliems pyragams, juos puošdavo ta pačia tešla ir visus iš karto kepdavo didelėje krosnyje.

Būtent iš mamos Liubovė perėmė tradicinių sentikių patiekalų gaminimo žinias. Šeimos kulinarinės tradicijos buvo perduodamos ne iš knygų, o kasdien stebint ir padedant vyresnėms šeimos moterims.

Amatininkystė buvo svarbi ir kitose giminės šakose. Jos tėvo tėvas Jefimas Šarapovas buvo batsiuvys, o ankstesnės kartos šeimos moterys garsėjo darbštumu, pamaldumu ir ūkiškumu.

Liubovė iki šiol laikosi sentikių papročių ir gamina tradicinius patiekalus – bulbiešnikus ir bulkas, tešla dekoruotus šventinius pyragus, kurių receptai šeimoje perduodami iš kartos į kartą.

Ji taip pat rūpinasi Daniliškių kaimo kapinėmis, Daniliškių Švč. Trejybės sentikių cerkve ir jos aplinka. Liubovei svarbu išsaugoti ne tik receptus, bet ir visą sentikių gyvenimo būdo atmintį. Jos namuose susirenka jau keturios šeimos kartos, todėl tradicijas yra kam perduoti.

Rasa Pavilionienė gimė 1973 m. liepos 30 d. Kūlupėnų kaime, Kretingos rajone. Nuo 1993 m. gyvena Trakuose, dirba socialine pedagoge Trakų vaikų lopšelyje-darželyje „Ežerėlis“ ir yra Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė.

Didelę įtaką Rasai padarė močiutė Domicelė Domarkienė. Kartu jos eidavo rinkti žolynų, o močiutė pasakodavo legendas ir pasakas apie laumes, džiovindavo bei ruošdavo įvairius augalų mišinius. Vietos žmonės ją taip pat siejo su senąja užkalbėjimų tradicija. Šie vaikystės prisiminimai paskatino Rasą pačią domėtis žolynais – ji juos renka, fermentuoja ir ruošia mišinius.

Kūrybingų žmonių buvo ir kitoje šeimos šakoje. Močiutė Valerija Daukantienė buvo kaimo siuvėja, mezgė ir kepė tortus pagal užsakymus, senelis Augustinas laikė bites, o Rasos tėvas domėjosi technika, laivais ir įvairiais eksperimentais.

Rasa yra įgijusi kelių sričių išsilavinimą – studijavo socialinę pedagogiką, socialinį darbą, ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, vėliau baigė magistrantūros studijas. Kūrybinė veikla visuomet ėjo greta pedagoginio darbo.

Laisvalaikiu ji pradėjo gaminti žaislus iš šiaudų ir kitų gamtinių medžiagų. Vilniaus mokytojų namuose surengusi tokių žaislų parodą ir gavusi premiją, Rasa ėmė kurti daugiau – gamino ugdomuosius žaislus, atvirukus ir puokštes. Vėliau baigė ir sukirpėjos-modeliuotojos-siuvėjos kursus.

Dirbdama bibliotekoje ji vedė kūrybinius užsiėmimus, kuriuose kalbėdavo apie tradicinę pasaulėžiūrą, papročius ir tikėjimus. Tarp jos pristatomų edukacinių veiklų – „Akmens užkalbėjimas“ ir sapnų lėlytės rišimas, kuriose senieji pasakojimai bei papročiai perteikiami kaip kultūrinio paveldo dalis.

Liucija Pavlovska gimė 1976 m. balandžio 30 d. Trakuose. Gyvena Senuosiuose Trakuose ir yra Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė.

Amatai Liucijos šeimoje buvo perduodami per abi giminės šakas. Jos mamos tėvas Juozas buvo ūkininkas, o močiutė Vanda, užauginusi septynis vaikus, mezgė ir gražiai siuvinėjo – jos rankdarbiais buvo puošiami namai.

Tėvo šeimoje taip pat netrūko amatininkystės. Senelis Juozas buvo kalvis. Dėl meistriškumo jis buvo perkeltas iš Vilūniškių į Užutrakį, kur prie ežero turėjo savo kalvę. Kartu su žmona Janina užaugino aštuonis vaikus. Liucija iš vaikystės prisimena ne tik jų darbštumą, bet ir senąją virtuvę – perlinių kruopų košę su cukrumi ir aguonomis, krosnyje keptus obuolius, babką, jušką ir cepelinus.

Pačiai Liucijai nuo jaunystės patiko siūti, siuvinėti ir dekoruoti įvairius daiktus. Ji domisi tautiniais drabužiais, tradiciniu maistu ir senaisiais rankdarbių būdais.

Siuvimas tapo pagrindine jos veikla. Savo malonumui Liucija iš natūralių audinių siuva žaislus, o sukauptomis žiniomis mielai dalijasi su kitais.

Ji veda praktinius siuvimo užsiėmimus, kuriuose besidomintiems parodo pagrindinius darbo būdus ir moko siuvinėti, taip šeimoje matytus amatus perduodama platesnei bendruomenei.

Tadeušas Pavlovskis gimė 1956 m. balandžio 12 d. Ladygos kaime, Trakų rajone. Mokėsi Pagirių, Gojaus ir Lentvario mokyklose, įgijo techniko mechaniko specialybę. Gyvendamas ir dirbdamas Rūdiškių krašte daug dėmesio skyrė vietos istorijos, atminties ir tradicijų išsaugojimui.

Tadeušui ypač rūpi senosios laidojimo ir atminimo vietos. Rūdiškių apylinkėse jis inicijavo apleistų žydų kapinių antkapių atstatymą ir bendro paminklo įrengimą, prisidėjo prie pilkapio ties Aluonos kaimu bei Antrojo pasaulinio karo karių kapų sutvarkymo. Jam svarbu, kad tokios vietos būtų saugomos nepriklausomai nuo to, kokiam istoriniam laikotarpiui jos priklauso.

Ryšį su amatais jis taip pat prisimena iš vaikystės. Močiutės sesuo Marija Žitkevič audė, o Tadeušas stebėdavo jos darbą ir padėdavo sukti siūlus. Jo šeimoje buvo kepama naminė duona, ruošiami lašiniai, dešros ir skilandžiai, todėl senieji kaimo darbai bei maisto tradicijos jam išliko svarbios.

Bitininkauti Tadeušas pradėjo 1986 m. Pirmą avilį su bitėmis jam padovanojo bitininkas Juozas Čeglys, vėliau žinių suteikė ir bitininkė Zofija Jundaitė. Tadeušas daug skaitė, lankė seminarus, bendravo su kitais bitininkais ir vyko pasisemti patirties į Lenkiją.

Kartu su bendraminčiais jis įkūrė Rūdiškių bitininkų draugiją. Vienas reikšmingiausių jos renginių – 2010 m. Tiltuose surengta 34-oji respublikinė bitininkų šventė „Kvepia medumi mūsų stalas“. Vėliau bitininkų šventė tapo kasmetine rajono tradicija.

Jo bitynas įkurtas močiutės žemėse Morkūnų kaime. Tadeušas ne tik pats bitininkauja, bet ir padeda pradedantiesiems – yra dovanojęs avilių ir mokęs žmones prižiūrėti bites. Dalį įrangos, pavyzdžiui, spietines ir rėmelius, gamina pats. Jo medus yra sertifikuotas, o viena svajonių – įkurti senųjų bitininkystės įrankių muziejų, kad šį amatą gyvai galėtų pažinti ir jaunesnės kartos.

Dormantė Penkinski gimė 1957 m. rugsėjo 2 d. Kaune. 1975 m. baigė Juozo Naujalio meno mokyklą, kur mokėsi grafikos, o 1980–1987 m. studijavo Kauno dailės institute ir įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Studijų metais Dormantės pagrindinė sritis buvo porcelianas, tačiau ilgainiui ją vis labiau patraukė keramika. Svarbiu kūrybinio kelio etapu tapo pažintis su japonų keramikos tradicijomis. Į Gojaus kaimą Trakų rajone pavyko pakviesti japonų keramikos meistrą Rikijo Hašimoto, o 2005 m. surengtas tarptautinis japonų ir lietuvių projektas „Ugninis drakonas“. Tris vasaras menininkai iš Japonijos dalijosi savo patirtimi.

Dormantė pradėjo dirbti pagal seną malkinio keramikos degimo tradiciją. Tokiam procesui reikalinga speciali krosnis, o degimas gali trukti net kelias paras. Krosnyje susidarantys pelenai jungiasi su moliu ir natūraliai sukuria skirtingų spalvų bei faktūrų glazūras. Šiai technologijai ji naudoja specialų molį.

Keramikė žiedimo rato nenaudoja – darbus lipdo rankomis, o kūrybinio įkvėpimo daugiausia semiasi iš gamtos. Ji pabrėžia, kad keramika reikalauja kantrybės ir ilgo darbo, o projektus paprastai užbaigia nekomercinėmis parodomis. 2019 m. surengė personalinę savo kūrybos parodą.

Dormantė daug dėmesio skiria ir mokymui. Ji vadovauja keramikos būreliams, moko vaikus dailės ir keramikos, savo žiniomis dalijasi su kitais menininkais bei keramikais. Nuo 2004 m. organizuoja keramikos ir ekologinės molinės statybos projektus Gojaus kaime, rengia parodas ir simpoziumus. Užauginusi penkias dukras, Dormantė net savo namą yra nusilipdžiusi iš molio.

Dormantė Penkinski gimė 1957 m. rugsėjo 2 d. Kaune. 1975 m. baigė Juozo Naujalio meno mokyklą, kur mokėsi grafikos, o 1980–1987 m. studijavo Kauno dailės institute ir įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Studijų metais Dormantės pagrindinė sritis buvo porcelianas, tačiau ilgainiui ją vis labiau patraukė keramika. Svarbiu kūrybinio kelio etapu tapo pažintis su japonų keramikos tradicijomis. Į Gojaus kaimą Trakų rajone pavyko pakviesti japonų keramikos meistrą Rikijo Hašimoto, o 2005 m. surengtas tarptautinis japonų ir lietuvių projektas „Ugninis drakonas“. Tris vasaras menininkai iš Japonijos dalijosi savo patirtimi.

Dormantė pradėjo dirbti pagal seną malkinio keramikos degimo tradiciją. Tokiam procesui reikalinga speciali krosnis, o degimas gali trukti net kelias paras. Krosnyje susidarantys pelenai jungiasi su moliu ir natūraliai sukuria skirtingų spalvų bei faktūrų glazūras. Šiai technologijai ji naudoja specialų molį.

Keramikė žiedimo rato nenaudoja – darbus lipdo rankomis, o kūrybinio įkvėpimo daugiausia semiasi iš gamtos. Ji pabrėžia, kad keramika reikalauja kantrybės ir ilgo darbo, o projektus paprastai užbaigia nekomercinėmis parodomis. 2019 m. surengė personalinę savo kūrybos parodą.

Dormantė daug dėmesio skiria ir mokymui. Ji vadovauja keramikos būreliams, moko vaikus dailės ir keramikos, savo žiniomis dalijasi su kitais menininkais bei keramikais. Nuo 2004 m. organizuoja keramikos ir ekologinės molinės statybos projektus Gojaus kaime, rengia parodas ir simpoziumus. Užauginusi penkias dukras, Dormantė net savo namą yra nusilipdžiusi iš molio.

Stanislovas Pilsudskis gimė 1958 m. liepos 4 d. Liaudiškių kaime, Kėdainių rajone. Mokėsi Šėtos vidurinėje ir Kaplių profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo traktorininko-mašinisto specialybę. Gyvena Kaune, dirbo vairuotoju, o nuo 1996 m. laisvalaikiu reguliariai atvyksta į Tiltų kaimą, kur yra vietos bendruomenės narys.

Pynimo amatas jo šeimoje perduodamas mažiausiai per tris kartas. Stanislovas jį perėmė iš tėvo Stanislovo Pilsudskio, o šis – iš savo tėvo Adolfo Pilsudskio. Todėl pintinių gamyba Stanislovui yra ne vien pomėgis, bet ir svarbus šeimos atminties tęstinumas.

Dar vaikystėje jis stebėdavo tėvą pinant ir po truputį pradėjo jam padėti. Savarankiškai pinti pradėjo po tėvo mirties, 1986 m., ir iki šiol laikosi iš jo perimto darbo būdo.

Pintinėms Stanislovas naudoja nežievintas karklo ir ievos vyteles, ievos bei lazdyno lazdas. Žaliavą pats renka gamtoje vėlyvą rudenį, žiemą arba ankstyvą pavasarį. Vytelių nemirko ir ilgai nesandėliuoja, todėl visas pasiruošimo būdas išlieka artimas senajai tradicijai.

Jis pina didesnes ir mažesnes apvalias pintines bulvėms, daržovėms, grybams ir uogoms, taip pat pakabinamas pintines. Seniau jo tėvas gamindavo ir dideles pintines silosui bei vadinamąsias doklas šienui.

Stanislovo darbai pristatomi amatų mugėse ir konkursinėse parodose. 2015 m. gegužės 18 d. jo pintinėms suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00732.

Virginijus Pockevičius gimė 1963 m. liepos 31 d. Buckūnų kaime, Lazdijų rajone. Pagal išsilavinimą jis – miško inžinierius, o nuo 1985 m. dirbo Tiltų girininkijoje. Yra Rūdiškių bitininkų draugijos, medžiotojų klubo „Spengla“ ir Tiltų kaimo bendruomenės narys.

Ryšys su gamta Virginijų lydėjo nuo vaikystės. Jo močiutė buvo žolininkė ir kaimo gydytoja, o tėvas laikė bites. Iš šeimos jis perėmė domėjimąsi augalais, gyvūnais, mišku ir bitininkyste.

1985 m. atvykdamas gyventi į Tiltus Virginijus iš tėviškės atsivežė kelis avilius, ir nuo tada bitininkauja savarankiškai. Jo bitynas išaugo iki maždaug 80 bičių šeimų. Žiemą jos laikomos prie namų, o vasarą aviliai išvežami į miškus arčiau medingų augalų.

Virginijų ypač domina senoji drevinė bitininkystė. Girininkijos teritorijoje yra išlikusios trys senos bičių drevės, kurioms, jo teigimu, gali būti keli šimtai metų. Jas jis vertina kaip unikalų Dainavos krašto bitininkavimo paveldo liudijimą.

Savo patirtimi Virginijus aktyviai dalijasi su kitais. Pradedančiuosius moko, padeda įgyti praktinių įgūdžių, o pasiruošusiems savarankiškai bitininkauti yra dovanojęs ir bičių šeimų. Sukauptas žinias perduoda ir žentui Žydrūnui Davsevičiui. Avilius bei jų priedus Virginijus gaminasi pats.

Nuo 2009 m. jis rengia medaus degustacijas, edukacijas ir bitininkystės pristatymus Tiltų bendruomenės svečiams. Jo patirtis taip pat pristatyta ekspedicijose ir televizijos laidose. Už veiklą Virginijus yra gavęs įvairių padėkų ir buvo nominuotas geriausiu rajono bitininku.

Alicija Podolskaja gimė 1935 m. Vilniuje. Baigusi Trakų pedagoginę mokyklą vos šešiolikos pradėjo dirbti Lazdėnų kaimo mokykloje dailės ir darbų mokytoja. Vėliau baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Gyvendama Lentvaryje ilgą laiką dirbo pradinių klasių mokytoja.

Siuvinėjimo meno Aliciją išmokė vyro mama, su kuria jauna šeima gyveno kartu. Pokario metais medžiagų ir siūlų trūko, todėl noras jaukiai papuošti namus skatino pačiai išmokti siūti, siuvinėti, nerti ir megzti.

Šie įgūdžiai vėliau pravertė puoselėjant lenkų tautinę kultūrą. Lenkų moksleivių dainų ir šokių ansambliui „Prząsniczka“ Alicija pasiuvusi ir tautiniais raštais išsiuvinėjusi pirmuosius 26 kostiumų komplektus. Lentvario moterų choro „Lyra“ atlikėjoms ji siuvo ir siuvinėjo prijuostes.

Alicija taip pat kūrė staltieses, pagalvių užvalkalus, rankšluosčius, naudojo įvairius nėrimo, peltakiavimo ir siuvinėjimo raštus. Ilgus metus dirbdama mokytoja savo žinias apie lenkų tautinius raštus ir siuvinėjimą perdavė mokiniams.

Svarbi šeimos paveldo dalis – ir tradicinė virtuvė. Alicija kepa trapius žagarėlius pagal iš kartos į kartą perduodamą vyro šeimos receptą. Šio kepinio gamybos ji išmokė ir savo dvi dukras.

Žagarėlius Alicija kepa jau daugiau kaip penkis dešimtmečius ir jais vaišina šeimą, draugus bei Lentvario bendruomenę. 1993 m. viešėdama Vatikane savo žagarėliais vaišino popiežių Joną Paulių II. Jai svarbu, kad šis tradicinis šeimos patiekalas ir toliau būtų gaminamas bei nepamirštas.

Irena Pomarnacka gimė 1970 m. Rykantuose, Trakų rajone. Mokėsi Rykantuose ir Lentvaryje, o 1987 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos fakultetą. Dirbo informatikos ir technologijų mokytoja, nuo 2016 m. – mokytoja ekspertė. Ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė ir kuria apeiginius bei dekoratyvinius dirbinius.

Daugelį tradicinių įgūdžių Irena perėmė iš savo močiučių. Gėnė Jakonienė mokėjo megzti, rinko vaistažoles ir supažindino anūkę su augalais, naudojamais verboms. Kita močiutė Stefanija gražiai audė, todėl su ja Irena mokėsi dažyti siūlus ir pažino audimo tradiciją.

Verbas Irena riša nuo vaikystės, nelankiusi specialių šio amato kursų. Joms reikalingus augalus šeima augina arba renka laukuose. Prie žaliavos ruošimo prisideda vyras, mama ir vaikai – vieni renka nendres, kiti kraujažoles ar prie namų augančius augalus.

Verbų pagrindu tampa nendrės, taip pat naudojami rugiai, sausučiai, kraujažolės ir kiti džiovinti augalai. Surinktos žolelės džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, o rišama ant lazdyno lazdelės stipriu medvilniniu siūlu. Irenai svarbu, kad siūlo nesimatytų ir ornamentą sudarytų tik patys augalai.

Ji labiausiai vertina natūralių spalvų verbas ir stengiasi išsaugoti tradicinius jų komponavimo principus. Verbų rišimo išmokė ir savo vaikus, o mokykloje šiuo amatu dalijasi su mokiniais bei jų tėvais.

Irenai verbos yra ne tik dekoracija, bet ir gyva kalendorinių papročių dalis – kasmet senoji pašventinta verba pagal tradiciją sudeginama, o Verbų sekmadieniui surišama nauja. 2012 m. kovo 20 d. jos verboms suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00438.

Jurgita Radžiūnaitė gimė 1977 m. Vilniuje, o daugiau kaip dešimtmetį su šeima gyvena Trakuose. 1995–2001 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir įgijo keramikos bakalauro bei magistro laipsnius. Nuo 2000 m. vaikus ir suaugusiuosius moko lipdyti iš molio, o nuo 2010 m. yra amatininkų rekonstruktorių klubo „Dvaro meistrai“ narė.

Polinkį į amatus Jurgita sieja ir su šeimos istorija. Jos senelis Jurgis Radžiūnas buvo medžio darbų meistras – statė namus, tiltus, gamino baldus, o močiutė Julija garsėjo siuvimu. Kitoje giminės pusėje taip pat netrūko amatininkų – močiutė Irena mezgė ir siuvo, o senelis Kazimieras turėjo nedidelę kalvę.

Baigusi studijas Jurgita įsirengė keramikos dirbtuvę, tačiau svarbus jos kūrybos etapas prasidėjo 2006 m., kai ji buvo pakviesta prisidėti prie XVII a. koklinės krosnies rekonstrukcijos. Spausti ir glazūruoti koklius ją mokė keramikas ir restauratorius Dainius Strazdas. Taip Jurgita įsitraukė į Vilniaus puodžių cecho veiklą.

Ji dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose, įvairių laikotarpių koklinių krosnių restauravimo bei rekonstrukcijos darbuose, gilinosi į gotikinę, renesansinę ir buitinę keramiką. Jos ir kolegų darbų yra Biržų Radvilų rūmuose, Valdovų rūmuose Vilniuje, Vilniaus universitete, Biržuvėnų ir Gelgaudiškio dvaruose.

Jurgita kuria ir autorinę keramiką, dalyvauja parodose, amatų šventėse, demonstruoja puodų lipdymą, žiedimą, koklių spaudimą ir degimą malkomis kūrenamose krosnyse. 2011 m. birželio 7 d. kokliams, ąsočiams ir taupyklėms suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 00351.

Janina Rajeckienė gimė 1940 m. rugsėjo 26 d. Kėdainiuose. Baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą ir Kauno medicinos mokyklą. 1960 m. atvyko dirbti į Aukštadvarį, kur ir pasiliko. Ilgus metus dirbo medicinos srityje – ligoninėje, ambulatorijoje ir fizinės reabilitacijos medicinos seserimi.

Rankdarbiai Janiną lydi nuo vaikystės. Megzti virbalais ir nerti vąšeliu ją paskatino mama Ona, kuri buvo gera siuvėja ir mėgo rankdarbius. Panašius darbus kūrė ir močiutė – audė bei mezgė, todėl Janina savo pomėgį laiko tęsiama moteriškosios giminės tradicija.

Nagingi buvo ir šeimos vyrai. Jos tėvas Jonas Valionis buvo dailidė, gamino langus, duris ir grindis, o panašius darbus dirbo ir senelis.

Janina domisi lietuvių liaudies papročiais ir senosiomis kraičių skryniomis, o savo mezgimo bei nėrimo darbus pristato Aukštadvario renginiuose. Sukauptus įgūdžius perduoda dukrai Loretai ir anūkei Andrai.

Ji taip pat aktyviai dalyvauja Aukštadvario bendruomeniniame gyvenime, priklauso asociacijai „Aukštadvario žiburiai“, dalyvauja jos renginiuose ir kartu su kitais nariais puoselėja lietuvių liaudies tradicijas.

Margarita Rajeckienė gimė 1965 m. balandžio 11 d. Trakuose. Mokėsi Lentvaryje, vėliau Vilniaus prekybos technikume įgijo technikės-prekių žinovės specialybę. Dirbo buhaltere, o nuo 2007 m. – Trakų istorinio parko direkcijoje finansininke. Margarita yra karaimų bendruomenės narė.

Polinkį į kulinariją ir rankdarbius ji perėmė iš savo šeimos. Močiutė Lidija Kobeckaja išmokė Margaritą megzti, nerti, kepti kibinus ir taisyklingai užsukti jiems būdingą kraštelį, o siuvinėjimo ją mokė teta Zofija Martkovič.

Kūrybinėje veikloje Margarita išbando daugybę technikų – kuria skiautinius, nėrinius, dekupažo darbus, iš senų audinių mezga takelius ir gamina krepšius. Ji yra sukūrusi didelį Trakų kenesės atvaizdą iš skiautinių, o ateityje norėjo šia technika pavaizduoti ir kitus Trakų religinius pastatus. Taip pat gamina kibino formos suvenyrinius magnetukus.

Ypač svarbi jos veiklos dalis – karaimų kulinarinis paveldas. Margarita nuo vaikystės stebėjo gaminančias mamą ir močiutę, o vėliau šių įgūdžių mokė ir savo vaikus.

Ji veda parodomąsias pamokėles vaikams ir suaugusiesiems, moko gaminti tradicinius karaimų kibinus ir pasakoja apie kitus senus patiekalus. Vienas jų – itin maži, antpirščio dydžio koldūniukai, kuriuos seniau jaunoji gamindavo atėjus pirštis jaunikiui, taip parodydama savo šeimininkiškumą ir kruopštumą.

Lilija ir Stasys Rizgeliai abu gimė 1966 m. Paluknio seniūnijoje, Trakų rajone – Madžiūnų ir Paežerėlių kaimuose. Paežerėliuose jie įkūrė šeimos gyvulininkystės ūkį, kuriame augino dešimt lietuviškų juodmargių karvių ir gamino saldaus pieno bei pelėsinius sūrius.

Sūrių gamybos tradicija Lilijos šeimoje perduodama per kelias kartas. Jos promočiutė Bronislava Juchnevič garsėjo kaip puiki šeimininkė ir ypač mokėjo gaminti saldaus pieno sūrius. Vėliau juos gamino močiutė Stefanija, o paskui ir Lilijos mama Janina.

Vaikystėje Lilija matydavo, kaip šeimos moterys mušdavo sviestą, nugriebdavo grietinę, slėgdavo rauginto ir saldaus pieno sūrius. Taip daugelis gamybos paslapčių ją pasiekė natūraliai, per kasdienį šeimos gyvenimą.

1995 m. Lilija ir Stasys perėmė ūkį iš jos mamos ir jį išplėtė, o 2003 m. Stasys ūkį oficialiai įregistravo. Jie patys prižiūri gyvulius, tvarko pievas, melžia karves, gamina sūrius ir juos parduoda. Šeimos ūkio principą nusako jų posakis: „Pats auginu, pats melžiu, gaminu ir parduodu.“

Rizgelių ūkis priklauso neformaliam susivienijimui „Sūrininkų namai“, asociacijai „Viva Sol“, taip pat yra kooperatyvo „Mūsų sūriai“ steigėjas ir narys. Jų sūriai ne kartą buvo apdovanoti.

Lilija ir Stasys aktyviai dalyvauja bendruomenės renginiuose, prisideda prie bažnyčios gyvenimo ir pabrėžia šeimos, kaimo bei katalikiškų tradicijų svarbą.

Alina Rizgelienė gimė 1964 m. gruodžio 4 d. Paluknyje. Baigė Paluknio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete įgijo chemikės specialybę. Dirbo Trakų rajono savivaldybės Žemės ūkio administravimo skyriuje, o nuo 2005 m. vadovavo Paluknio bendruomenei „Diemedis“.

Alina augo ūkiškoje šeimoje, kurioje nuo seno buvo dirbama žemė, laikomi gyvuliai ir gaminamas maistas. Ji gyvena dar senelio Michailo Virpšo statytame name ir iš mamos bei močiutės perėmė ūkininkavimo, maisto ruošimo ir daržininkystės tradicijas.

Nagingi buvo ir tėvo šeimos žmonės. Močiutė Agota sėjo linus, audė, siuvo, mezgė ir nėrė, o senelis Stanislavas dirbo žemę arkliu, gamino balanų krepšius ir medines bačkas.

Alina mėgsta auginti daržoves, ruošti jas žiemai, prižiūri didelę namų aplinką ir gėlynus. Ji taip pat yra aistringa grybautoja, todėl namuose įvairiais metų laikais turi marinuotų, džiovintų ar šviežių grybų. Maisto gaminimą laiko svarbia šeimos ir krašto tradicijų dalimi.

Vadovaudama bendruomenei Alina prisidėjo prie daugelio Palukniui svarbių projektų – senųjų kapinaičių atnaujinimo, vaikų žaidimų aikštelės „Šeimos oazė“ įrengimo, parapijos salės renovacijos ir kitų iniciatyvų.

Ji taip pat dalyvauja lenkų liaudies kolektyvo „Poluknianie“ veikloje, rūpinasi vietos kultūriniu bei istoriniu paveldu. 2011 m. Alina apdovanota Kunigaikščio Vytauto Didžiojo II laipsnio diplomu už bendruomeninę veiklą ir bendradarbiavimą su savivaldos institucijomis.

Liucija Rudis gimė 1959 m. liepos 23 d. Vilniuje. Baigė Finansų ir kredito technikumą, vėliau dirbo buhaltere ir vyriausiąja buhaltere. Gyvena Lentvaryje, dirba Grigiškių gimnazijoje mokytojos padėjėja ir priklauso Lietuvos lenkų sąjungos Trakų rajono skyriui.

Siuvinėjimu Liucija susidomėjo dar paauglystėje, lankydamasi pas močiutę Stefaniją. Močiutė ilgais žiemos vakarais siuvinėdavo staltieses, rankšluosčius ir paveikslus su gamtos motyvais, todėl būtent iš jos Liucija perėmė meilę šiam amatui.

Nors močiutė mokėjo įvairių siuvinėjimo technikų, Liucijai labiausiai patiko siuvinėjimas kryželiu. Rankdarbius ji kuria nuo jaunystės, o daugiau laiko šiam pomėgiui galėjo skirti užauginusi sūnų.

Liucijos siuvinėtuose paveiksluose vyrauja gamtos peizažai, gyvūnai, paukščiai, gėlės ir uogos. Ji pati mėgsta gėlininkystę, todėl žiedų spalvos, formos ir trapumas dažnai tampa kūrybos įkvėpimu.

Savo darbus Liucija dažniausiai dovanoja draugams ir artimiesiems. Siuvinėjimu domisi ir jos marti, o pati Liucija norėtų šio amato subtilybes perduoti jaunajai kartai.

Viktorija Šamatovičienė gimė 1968 m. balandžio 17 d. Mokėsi Lentvario 2-ojoje vidurinėje mokykloje, o 1989 m. Vilniaus kultūros mokykloje įgijo pramoginių renginių vedėjos specialybę. Profesinį gyvenimą ji susiejo su kultūra ir renginių organizavimu.

Kūrybiškumą Viktorija pajuto dar vaikystėje. Jos tėvas rašydavo eiles, mama daug skaitydavo, o močiutė sekdavo pasakas. Mokykloje Viktorija vienuolika metų dainavo chore, lankė šokių būrelį, dalyvavo poezijos skaitymuose, piešė ir pati kūrė eiles. Vasaros stovyklose jai ypač patikdavo organizuoti vaidinimus ir renginius.

Profesinę veiklą pradėjo Lentvario kultūros namuose, vėliau dirbo Lentvario miesto bibliotekoje, kur rengė vaikų popietes, vaidinimus, kalendorinėms šventėms skirtus renginius ir į kūrybinę veiklą stengėsi įtraukti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.

Nuo 1999 m. organizuodama kultūrinę veiklą Lentvaryje Viktorija daug dėmesio skyrė Kalėdų, Joninių, Velykų, Advento ir kitų tradicinių švenčių puoselėjimui. Kartu su kolegomis prisidėjo buriant mėgėjų meno kolektyvus – „Dvaro“ kapelą, tautinių šokių grupę „Senjorai“, vyresniųjų liaudies šokių kolektyvą „Lendvarė“.

Nuo 2016 m. kultūrinę veiklą tęsia Trakų kultūros rūmuose. Ji rengia ir įgyvendina projektus, organizuoja Užgavėnes, kalėdinių švenčių ciklus, amatų popietes, tautinių mažumų festivalį „Čia mūsų gimtinė, čia mūsų namai“, menines akcijas „Margučių sodai“, „Rudens paveikslai“, tarpukario kultūros vakarus „Romantiškas ruduo“ bei kitus renginius.

Už ilgametį darbą Viktorija ne kartą įvertinta padėkomis ir apdovanojimais už etninės bei tradicinės krašto kultūros puoselėjimą ir kultūrinę veiklą.

Rasa Savickienė gimė 1972 m. Mokėsi Vilniaus 43-iojoje vidurinėje mokykloje, o 1996 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografijos studijas. Iki 2018 m. gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į Aukštadvarį.

Polinkį į kūrybą Rasa sieja su proseneliu Izidoriumi Bendžiumi – nagingu medžio meistru, gaminusiu įvairius daiktus nuo klumpių iki baldų. Pati Rasa profesiniame kelyje dirbo su scenografija – kūrė kostiumus ir dekoracijas, organizavo gastroles bei renginius įvairiuose Lietuvos teatruose, tarp jų – Operos ir baleto, „Vaidilos“ ir „Lėlės“ teatruose.

Su mozaikos menu ji pirmą kartą artimiau susipažino 2005 m., kai kurdama papuošalus pamatė Jordanijos mozaikos meistrų darbą. Iš kelionės parsivežė akmenukų ir norą pati išbandyti šią techniką. Kadangi meistrai savo darbo paslapčių neatskleidė, daug ko teko išmokti savarankiškai.

Ilgainiui mozaika tapo ne tik Rasos kūrybos sritimi, bet ir gyvenimo būdu. Ji kuria darbus iš smulkių detalių, dekoruoja buities daiktus, veidrodžių ir paveikslų rėmus, vazas. Mozaiką Rasa mato ir kaip galimybę išsaugoti senus, šeimai emociškai svarbius daiktus, įkomponuojant juos į naują kūrinį.

Savo žiniomis menininkė dalijasi su kitais, moko mozaikos technikos. Jos darbai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Olandijoje bei Londone. Aukštadvaryje Rasa taip pat rūpinasi senos sodybos ir senojo vaismedžių sodo atkūrimu.

Elena Seikalienė gimė 1960 m. kovo 17 d. Raipolio kaime, Aukštadvario seniūnijoje. Mokėsi Bijūnų mokykloje, o vėliau gyveno Bijūnų kaime ir aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės veikloje.

Elena augo aplinkoje, kurioje tradiciniai kaimo darbai buvo kasdienybė. Žmonės augino avis, verpė siūlus, audė, mezgė, pynė krepšius ir rinko vaistažoles. Jos močiutė Antanina ūkininkavo, gamino sūrį, mušė sviestą, sūdė lašinius ir laisvalaikiu mezgė.

Mezgimo tradiciją Elena perėmė būtent iš šeimos moterų. Mama Emilija taip pat mokėjo verpti ir megzti, o pirmuosius virbalus močiutė Elenai padavė dar tada, kai ši nemokėjo skaityti. Nuo to laiko mezgimas tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Pirmasis savarankiškai numegztas drabužis buvo liemenė, vėliau atsirado kojinės, pirštinės, megztiniai ir kiti rankdarbiai. Elena mėgsta ne tik patį kūrybos procesą, bet ir džiaugiasi matydama žmones, dėvinčius jos darbus.

Kol dirbo kitus darbus, mezgimas buvo poilsio ir atsipalaidavimo būdas, o vėliau tapo ir papildoma veikla. Savo mezginiais Elena prekiauja mugėse, šventėse ir internetu, taip palaikydama šeimoje išsaugotą rankdarbių tradiciją.

Liudmila Semenovič gimė 1955 m. vasario 18 d. Rūdiškėse. Čia ji gyvena ir dirba, taip pat dainuoja Rūdiškių kultūros centro lenkų dainų ansamblyje „Rudziszczianie“. Jos tėvas buvo ukrainietis, mama – lenkė, todėl šeimoje nuo vaikystės susipynė kelių tautų kultūrinės tradicijos.

Didelę gyvenimo dalį Liudmila dirbo maisto gamybos srityje. Pradėjusi ligoninės virtuvėje, vėliau įgijo virėjos kvalifikaciją ir daug metų dirbo Vilniuje. Ji taip pat rūpinosi savo šeima, užaugino keturis vaikus, o vėliau dirbo padėdama vyresnio amžiaus žmonėms.

Svarbiausias jos puoselėjamas kulinarinis paveldas – ukrainietiški barščiai ir kiti šeimoje gaminti patiekalai. Vaikystėje ji stebėdavo, kaip tėvas ar mama verda barščius, gamina virtinius su varške, bulves su raugintais kopūstais, bulvinius blynus.

Jau maždaug dešimties metų Liudmila mokėjo savarankiškai išvirti barščius. Vėliau iš tėvo išmoko ir daugiau ukrainietiškų patiekalų. Ši tradicija šeimoje nenutrūko – receptus žino jos vaikai, o šie jų moko savo vaikus, todėl ukrainietiškus valgius gamina jau trečia šeimos karta.

Liudmila savo barščius yra virusi Rūdiškių derliaus šventėje, Trakų Užgavėnėse ir kituose renginiuose. Ji taip pat kepa bandeles bei pyragus, ruošia šaltus ir karštus patiekalus, saldumynų krepšelius, dekoratyvinius „grybukus“ ir serviruoja šventinius stalus. Jai svarbu, kad ukrainiečių kulinarinis paveldas būtų pažįstamas ir išliktų Lietuvoje.

Laimis Seniūta gimė 1962 m. sausio 14 d. Taučionių kaime, Onuškio seniūnijoje. Visas jo gyvenimas susijęs su šiuo kaimu – čia jis gimė, užaugo, sukūrė šeimą ir užaugino dvi dukras.

Arti žemę arkliu Laimis išmoko dar vaikystėje. Būdamas mažas stebėdavo dirbantį tėvą ir, šiam ilsintis, pats mėgindavo paimti plūgo rankenas. Pirmosios vagos būdavo kreivos, tačiau taip pamažu buvo perimti senieji žemės dirbimo įgūdžiai.

Nors šiuolaikiniame ūkyje netrūksta traktorių ir kitos technikos, Laimis iki šiol laiko arklį. Jam tai ne vien darbo gyvulys, o kaimo gyvenimo, šeimos tradicijų ir asmeninių prisiminimų dalis. Pradėjęs savarankiškai ūkininkauti jis laikė tris arklius, o vėliau augino jau ketvirtąjį.

Laimis prisimena laikus, kai su arkliu būdavo atliekami beveik visi kaimo darbai – važiuojama į mišką malkų, į pievas šieno, į turgų ar kaimyninius kaimus. Norėdamas parodyti šią tradiciją vaikams, jis pats sumeistravo bričkelę ir vasaromis pavėžina ja kaime poilsiaujančius vaikus.

Jis saugo ir senąjį plūgą, kuriuo arė jo tėvas ir kuriuo pats išvarė pirmąją vagą, taip pat kitus senovinius žemės ūkio padargus. Laimiui svarbu, kad šie daiktai ir su jais susiję įgūdžiai nebūtų pamiršti.

Levan Sepashvili gimė 1956 m. rugsėjo 24 d. Telavio mieste, Gruzijoje. Jis yra režisierius, Telavio garbės pilietis, gyvenantis Trakuose. Dar jaunystėje susidomėjo teatru, o studijuodamas Gruzijos teatro institute Tbilisyje Napareuli miestelyje subūrė mėgėjų teatrą, vėliau išaugusį į liaudies teatrą.

Apie 1990 m. Levanas atvyko į Lietuvą ir čia susipažino su Vilma Balčiūnaite. Lietuvoje jis tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą – pastatė spektaklį „Pirosmani“, taip pat spektaklį „Svajonių ir troškimų medis“, paremtą lietuvės tremtinės pasakojimu. Bendradarbiavo su Sakartvelo teatrais, organizavo jų gastroles bei kultūrinius mainus.

Didelę įtaką Levanui padarė šeima. Jo mama Tina buvo puiki kulinarė ir konditerė, o tėvas Mihail Hidašeli – žinomas vyno technologas. Iš šeimos Levanas perėmė ne tik maisto gaminimo įgūdžius, bet ir pagarbą kartvelų kulinarinėms bei svetingumo tradicijoms.

1995 m. kartu su Vilma Krakėse atidarė kavinę „Pirosmani“, pavadintą garsaus kartvelų dailininko Niko Pirosmanashvili vardu. Ypač išpopuliarėjo Levano kepami šašlykai. 2012 m. šeima veiklą perkėlė į Trakus ir čia atidarė restoraną tuo pačiu pavadinimu.

Restorane pristatoma ne tik virtuvė, bet ir platesnė kartvelų kultūra – tautiniai drabužiai, muzika, instrumentai, papuošalai ir tradiciniai patiekalai. Maistui naudojami kartvelų virtuvei būdingi prieskoniai, riešutai, sūriai, vynuogės ir baklažanai, o šašlykas kepamas ant sausų vynuogių šakų pagal Kachetijos krašto tradiciją.

Levanas taip pat vadovauja Gruzijos kultūros asociacijai „Kachetija“, todėl jo veikloje susijungia teatras, maistas ir kultūrinė edukacija. Jam svarbu, kad gyvenant Lietuvoje būtų ne tik saugomos kartvelų tradicijos, bet ir sudaroma galimybė su jomis susipažinti kitų tautų žmonėms.

Nijolė Paplauskaitė-Šeškuvienė gimė 1947 m. rugsėjo 8 d. Suvalkijoje, Prienų rajone. Gyveno Balbieriškyje ir Vilkijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete baigė fizikos studijas, dirbo fizikos mokytoja Jezne ir Stakliškėse. Vėliau su šeima apsigyveno Aukštadvaryje – šį kraštą pasirinko dėl ežerų, pušynų ir artumo gamtai.

Žolininkystės tradiciją Nijolė perėmė iš savo močiutės Onos Palauskienės ir mamos Antaninos Paplauskienės. Dar vaikystėje ji lydėdavo močiutę renkant įvairius augalus, stebėdavo, kaip šie džiovinami, ruošiami ir maišomi. Močiutei pasenus, augalų rinkimo tradiciją tęsė mama, į šią veiklą įtraukdama ir vaikus.

Nijolė pati renka vaistažoles darže, prie Navos ežero, Totoriškių miške ir kitose vietose. Surinktus augalus džiovina, ruošia vienos rūšies žolelių arbatas bei įvairius mišinius, kuriuos pristato mugėse ir Vilniaus žolių turguje. Jos žinios remiasi šeimos patirtimi, knygomis, pasakojimais ir domėjimusi liaudies medicinos tradicijomis.

Ji dažnai kviečiama pasakoti apie augalus, jų rinkimą, derinimą ir su jais susijusią tautosaką. Nijolei ypač svarbu, kad iš ankstesnių kartų paveldėtos žinios neišnyktų, todėl savo sukauptą patirtį norėtų perduoti anūkei.

Rasa Silevičienė gimė 1985 m. birželio 13 d., gyvena Onuškyje. Ji yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą – vokiečių kalbos vertimo raštu magistro laipsnį. Nuo vaikystės Rasa mėgo įvairius rankdarbius: nėrė, mezgė, piešė, kūrė karpinius, papuošalus iš karoliukų, atvirukus, lipdė iš molio, gamino dovanų dėžutes, išbandė muilo gamybą bei gėlių kūrimą iš tampomo popieriaus.

Tačiau viena svarbiausių jos šeimos tradicijų tapo velykinių kiaušinių marginimas vašku. Iš pradžių namuose margučiai buvo dažomi svogūnų lukštuose su įvairiomis žolelėmis, o marginimo vašku Rasą išmokė teta Gražina Kulbickienė. Ši savo ruožtu amatą buvo perėmusi iš Rasos močiutės Marijonos Okunevičienės, kuri taip pat siuvo, nėrė, mezgė ir siuvinėjo.

Dar būdama pradinukė Rasa per kiekvienas Velykas eidavo pas tetą ir mokydavosi valdyti vašką bei kurti taisyklingus ornamentus. Ilgainiui marginimas tapo neatsiejama jos Velykų tradicijos dalimi – be pačios išmarginto kiaušinio ji sunkiai įsivaizduoja šią šventę.

Rasa dalyvauja Onuškio bendruomenės prieš Velykas rengiamose marginimo edukacijose, kur pataria kitiems, kaip išgauti tiesias vaško linijas ir harmoningai užpildyti margučio paviršių. Ji naudoja paprastas, daugiausia savadarbes priemones – žvakę ar elektrinę kaitinimo plytelę, indą vaškui ir adatėlę.

Julius Širka gimė 1963 m. Pagiriuose, Kėdainių rajone, gyvena Vievyje. Jis domisi senaisiais lietuvių amatais, etnine kultūra, dainomis ir šokiais, o svarbiausia jo veiklos sritis – pynimas iš vytelių. Nuo 2009 m. Julius dirba Trakų neįgaliųjų užimtumo centre.

Potraukį pynimui jis sieja ir su šeima. Jo senelis Plecidas Piliponis mokėjo pinti iš karnų dideles kašes bulvėms ir šienui. Mama Valerija Širkienė taip pat buvo naginga – audė užtiesalus ir rankšluosčius, siuvinėjo, pati buvo pasiruošusi visą savo kraitį. Dalį jos darbų Julius išsaugojo.

Profesionaliau pynimu jis susidomėjo mokydamasis Kauno dailiųjų amatų mokykloje, kur įgijo pynėjo specialybę. Vėliau dirbo Kauno meno gaminių įmonėje „Žilvitis“ ir kitose įmonėse. Kadangi nuo vaikystės jį traukė ir medžio darbai, 2003 m. dar mokėsi staliaus specialybės Panevėžio profesinio rengimo centre.

Pynimui Julius naudoja žievintą žilvitį arba karklą, įvairias formas ir šablonus, ylas, plaktuką, sodininko žirkles, pjūkliuką bei indą žaliavai mirkyti. Jis pina krepšius pagal individualius užsakymus, dalyvauja mugėse, miesto šventėse ir parodose.

Svarbi jo veiklos dalis – amato perdavimas. Trakų neįgaliųjų užimtumo centre Julius vaikus ir suaugusiuosius moko pynimo iš žilvičio subtilybių, taip tradicinį amatą pritaikydamas ir kūrybinei bei socialinei veiklai.

Leonarda Šostak gimė 1954 m. spalio 16 d. Lebėdžių kaime, Trakų rajone. Floristikos mokėsi Vilniaus dailės mokykloje, studijavo Europos liaudies universitete. Ji yra Valų kaimo bendruomenės „Neris“ ir Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narė. Gyvena Grigiškėse, kuria kompozicijas iš natūralių gamtinių medžiagų ir skintų gėlių.

Pirmąsias floristikos ir tradicinės puošybos paslaptis Leonarda perėmė iš močiutės Juzefos Voicinovič ir mamos Paulinos. Močiutė prieš didžiąsias metų šventes, vestuves ir krikštynas namus puošdavo popieriaus karpiniais bei žolynų puokštėmis. Mama iš popieriaus, šiaudų ir žolynų gamino įvairias puošmenas, dekoruodavo kryžius per Gegužines pamaldas.

Leonarda į šiuos darbus įsitraukė būdama vos aštuonerių. Pradžioje kartu su močiute dirbo su spalvingu popieriumi, kurį ši net dažydavo augalų ar burokėlių sultimis. Vėliau popierines verbas šeimoje vis dažniau pakeitė iš tikrų augalų rišamos verbos.

Taip Leonarda išmoko rinkti ir tinkamai džiovinti lauko bei daržo gėles, smilgas, samanas, rugių varpas ir kitus augalus. Labiausiai ji mėgsta plokščiąsias verbas, kurių rišimo būdą perėmė tiesiai iš močiutės. Verboms naudoja tik natūralias medžiagas – augalus, lino ar medvilninius siūlus ir lazdeles. Džiovindama stengiasi išsaugoti kuo natūralesnes augalų spalvas.

Savo žiniomis Leonarda aktyviai dalijasi. Trakų krašto tradicinių amatų centre, aplinkiniuose kaimuose ir mokyklose ji moko rišti verbas, pažinti augalus, pasakoja apie Verbų sekmadienio ir Velykų papročius. Taip pat veda Advento vainikų pynimo edukacijas.

Leonarda yra dalyvavusi konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas 2014“, 2018 m. surengė personalinę parodą „Gėlių žiedai Mamai“, o 2020 m. tarptautinėje Užgavėnių kaukių parodoje-konkurse suaugusiųjų grupėje pelnė pirmąją vietą. Iš aštuonių vaikų šeimos būtent ji tęsia šias tradicijas ir tikisi jas perduoti anūkei Kalistai.

Jelena Špakovska gimė 1965 m. balandžio 26 d. Trakuose. Vilniaus universitete baigė rusų kalbos ir literatūros filologijos studijas, gilinosi ir į slavizmus bei lituanizmus karaimų kalboje. Pedagoginio darbo ji nepasirinko, tačiau studijų metu sukauptos žinios pravertė Lietuvoje ir užsienyje pristatant karaimų bendruomenę, jos kalbą bei kultūrą.

2002 m. Jelenos vyras su partneriu įkūrė restoraną „Kybynlar“, o Jelena aktyviai įsitraukė į šeimos veiklą. Pagrindinis restorano tikslas – parodyti, kad karaimų virtuvė yra kur kas įvairesnė nei vien kibinai, ir išsaugoti šeimose perduodamus receptus.

Patiekalai čia gaminami pagal receptus, kuriuos naudojo Jelenos ir jos vyro mamos, močiutės bei prosenelės. Kibinams mėsa nemalama – ji kapojama. Tradiciškai populiariausi yra kibinai su aviena arba jautiena, tačiau gaminami ir su vištiena, troškintais kopūstais bei kiaušiniu, varške ir špinatais. Jelena pabrėžia, kad kibinai istoriškai buvo ne greitas kasdienis, o ypatingoms progoms ruošiamas šventinis patiekalas.

Šeimos virtuvėje taip pat verdamos karaimiškos sriubos, sultinys su naminiais lakštiniais ir labai mažais koldūniukais, kepamas pagal prosenelės receptą išsaugotas riešutų pyragas. Restorane organizuojami karaimų patiekalų pristatymai, kibinų gamybos ir degustacijos pamokėlės.

Jelena yra sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja. 2011 m. jos karaimiškoms sriuboms, troškiniams, kibinams, pyragams ir kitiems tradiciniams patiekalams suteikti A kategorijos tautinio paveldo produktų sertifikatai Nr. 00285 ir Nr. 00286. 2012 m. jai suteiktas tradicinių amatų meistro pažymėjimas „Maisto ruošimas“ Nr. 00095.

Ingrida Špakovskaja, mergautine pavarde Dubinskaja, gimė 1969 m. Trakuose, karaimų šeimoje. Kulinarinių įgūdžių ji pradėjo mokytis dar vaikystėje iš savo močiučių Kamilijos Dubinskajos ir Elžbietos Rajeckajos, o gera šeimininkė ir virėja buvo ir jos mama Sofija Ana.

Vilniaus kooperacijos technikume Ingrida įgijo maisto ruošimo inžinierės technologės specialybę, dirbo virėja ir vyriausiąja virėja. Profesinės žinios susijungė su šeimoje perduodamomis karaimų kulinarinėmis tradicijomis, todėl 2005 m. mamai grąžintoje prosenelių žemėje Trakų centre ji su šeima įkūrė užeigą „Kiubėtė“.

Svarbiausias jos puoselėjamas patiekalas – didelis apvalus karaimiškas pyragas kiubėtė. Pats pavadinimas siejamas su kario skydu, o pyrago apvali forma – su saule, šeimos vienybe ir darna. Seniau toks pyragas būdavo kepamas vienas visai šeimai, dažniausiai šventadieniui, patiekiamas karštas ir dalijamas visiems.

Ingrida šį pyragą iki šiol gamina rankomis pagal močiutei iš prosenelės perduotą technologiją. Tešlai ji nenaudoja maišymo mašinos, nes siekia išlaikyti šeimos receptui būdingą gamybos būdą. „Kiubėtėje“ kepami įvairūs šio pyrago variantai – su mėsa, žuvimi, sūriais, baravykais, vyšniomis, obuoliais ir kitais įdarais.

Šeimos virtuvėje svarbūs ir kiti karaimų patiekalai – kybynlar, tutmač, chamur dolma, naminiai lakštiniai. Ypač kruopštus patiekalas yra sriubai skirti koldūniukai, kurie tradiciškai turi būti labai maži. Naminiai lakštiniai taip pat gaminami taip, kaip juos ruošdavo Ingridos močiutė.

Tradicijų išsaugojimas matomas ir pačioje „Kiubėtėje“. Pastatas buvo rekonstruotas išlaikant Trakų kraštui būdingus architektūros principus, o interjere siekta atkurti karaimų protėvių buities atmosferą – jame įrengta senovinė koklinė krosnis, tautiniais raštais dekoruotos lubos.

Kulinarines žinias Ingrida perduoda ir šeimai – jos dukros Dovleta ir Dinara taip pat gamina karaimų patiekalus ir dalyvauja karaimų folkloro veikloje. Užeigoje vyksta tradicinių valgių pristatymai bei degustacijos, o karaimų virtuvė pristatoma ir įvairiuose renginiuose Lietuvoje bei užsienyje.

2001 m. įregistruotas „Kiubėtė®“ ženklas, o 2012 m. Ingridos gaminamiems karaimų patiekalams suteikti du A kategorijos tautinio paveldo produktų sertifikatai – Nr. 00447 ir Nr. 00446.

Laura Stankaitienė gimė 1970 m. rugpjūčio 1 d. Elektrėnuose. 1987 m. baigė Trakų pirmąją vidurinę mokyklą, Vilniaus lengvosios pramonės technikume įgijo rūbų modeliavimo ir konstravimo specialybę, vėliau Vilniaus dailės akademijoje ir Šiaulių universitete studijavo dailės pedagogiką. Gyvena Trakuose, dirbo dailės ir technologijų mokytoja.

Rankdarbių kūrimo pagrindus Laura perėmė iš mamos Taisos, kuri mokėjo megzti, nerti, siūti ir siuvinėti. Pirmąjį megztinį Laura numezgė būdama dvylikos metų. Rankdarbių tradicija šeimoje siekia ir ankstesnes kartas – Laura prisimena prosenelę, ypač mėgusią siuvinėti.

Viena svarbiausių jos kūrybos sričių tapo popieriaus karpiniai. Jais Laura rimčiau susidomėjo po Ryšardos Kozubovskajos vedamų praktinių mokymų. Vėliau karpiniais puošė mokyklas ir bažnyčią per Kalėdas bei Velykas, su mokiniais rengė parodėles.

Laura dažniausiai kuria didelio formato karpinius, naudoja tradicinę ornamentiką ir liaudies simboliką. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga ji sukūrė didelį karpinį Senųjų Trakų pagrindinei mokyklai, Kęstučio mokyklai – Gedimino genealoginį medį, taip pat išsiuvinėjo mokyklos emblemą ir pasiūvo vėliavą.

Jos kūrybiniai interesai labai platūs: siuvimas, mezgimas, piešimas, fotografija, grafika, batika, riešinių mezgimas, nėrimas karoliukais, peltakiavimas. Laura taip pat gamina rankines, dekoruotas medžiaginėmis, nertomis, veltinėmis ir megztomis gėlėmis, kuria gintaro apyrankes. Savo įgūdžius ji perduoda ir dukroms, kurios taip pat pasirinko kūrybines veiklas.

Irena Stankevičienė gimė 1966 m. sausio 11 d. Drabužininkų kaime. Baigusi Bijūnų aštuonmetę mokyklą, Buivydiškių technikume įgijo agronomės specialybę, o vėliau Žemės ūkio akademijoje Kaune – mokslinės agronomijos išsilavinimą. Ilgus metus gyveno Bijūnuose, aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės, Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios ir kultūriniame gyvenime.

Tradicinio maisto gaminimo žinias Irena perėmė iš savo šeimos moterų. Jos mama Marijona Rozalija Ignatavičienė kepdavo pyragus, bulkutes, meduolius, gamindavo skilandžius ir sūrius, o dukras nuo mažens vesdavosi padėti ruošiant vaišes laidotuvėms bei vestuvėms. Mama pati buvo išmokusi iš Irenos močiutės Michalinos Račkauskienės.

Vaikystėje Irena ne tik stebėdavo suaugusiuosius, bet ir gaudavo konkrečių darbų – mediniu šaukštu sukdavo meduolio tešlą, pjaustydavo spirgučius kokorams, medine grūstuve grūsdavo bulves. Šeimoje buvo gaminamos bulvinės bandos ant kopūstų lapų, bulviniai blynai ir kiti krašto valgiai. Močiutės sesuo Magdė Kazakevičienė ją išmokė gaminti ir dekoratyvinius kepinius – „grybukus“ bei „voveruškas“.

Nors profesinis darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su kulinarija, maisto gaminimas liko svarbia Irenos gyvenimo dalimi. Su vyru Petru nemažą dalį produktų jie užsiaugindavo savo ūkyje. Irena domisi kulinariniu paveldu, senoviniais valgiais, nacionaliniais papročiais ir tautosaka, o šeimą bei svečius dažnai vaišina pagal paveldėtus receptus paruoštais patiekalais.

Ji ilgą laiką buvo renkama Bijūnų bendruomenės pirmininke, prisidėjo prie įvairių vietos projektų, kaimo švenčių ir renginių. Bendruomenėje buvo išleistos ir Bijūnų krašto kulinarinio paveldo knygos. Už visuomeninę veiklą Irena apdovanota Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija už visuomeninio kapitalo plėtrą Trakų rajone.

Edita Tamulytė gimė 1976 m. lapkričio 17 d. Trakuose. Augo ir mokėsi Vilniuje, baigė M. Daukšos vidurinę bei J. Vienožinskio dailės mokyklą. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybos restauravimą ir įgijo menų magistro laipsnį, vėliau mokėsi Meno ir dizaino institute Helsinkyje. Gyvena Kariotiškėse, Trakų rajone.

Profesinė Editos patirtis labai plati. Ji dirbo dailės mokytoja Lentvario Motiejaus Šimelionio mokykloje, restauravo paveikslus Lietuvoje ir Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje dirbo tapybos restauratore bei meno kūrinių identifikavimo, pirkimo ir pardavimo konsultante. Vėliau dirbo paveikslų eksperte, rengė ir kuravo parodas.

Nuo 2015 m. Edita yra laisvoji menininkė, įkūrė savo dailės studiją ir dirba su vaikais bei suaugusiaisiais. Studijoje moko piešimo, tapybos, kompozicijos, grafikos, dailės istorijos, supažindina su įvairiomis meninėmis technikomis ir skatina kurti savitą, individualų darbų stilių.

Svarbi jos veiklos dalis – darbas Trakų neįgaliųjų užimtumo centre. Čia Edita padeda žmonėms, turintiems fizinę ar psichinę negalią, pažinti įvairias dailės technikas ir per kūrybą išreikšti emocijas bei mintis. Jų darbai eksponuojami parodose, taip skatinant pasitikėjimą savimi ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

Polinkį į meną ir pedagogiką Edita sieja su šeima. Jos mama Leonida Tamulytė – dailės mokytoja ekspertė ir tapytoja, o senelis Leonas Tamulis buvo dailininkas, dekoravo ir restauravo bažnyčias. Jo tapyti religiniai paveikslai puošia Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką ir kitas Lietuvos bažnyčias.

Edita domisi ne tik profesionaliuoju menu, bet ir lietuviškomis tradicijomis – margučių marginimu, tradicinių patiekalų ruošimu ir kitomis su kalendorinėmis šventėmis susijusiomis veiklomis. Jai svarbi ne vien pati kūryba, bet ir jos perdavimas kitam žmogui.

Aivaras ir Zenonas Trainovičiai – Lentvaryje gyvenantys pluoštinių kanapių augintojai, šeimos ūkyje puoselėjantys senąsias tradicijas ir kartu taikantys šiuolaikinius ūkininkavimo sprendimus.

Zenonas Trainovičius gimė 1959 m. balandžio 15 d. Jis perėmė šeimos ūkį iš tėvų, o sužinojęs, kad Lietuvoje nuo 2014 m. bus leidžiama auginti pluoštines kanapes, kartu su sūnumi Aivaru nusprendė išbandyti šią veiklą. Kanapių auginimas jų šeimai turi ir istorinę reikšmę – Zenono senelis Konstantin Granicki kadaise augino kanapes, spaudė jų sėklų aliejų ir iš pluošto vijo virves. Taip buvo atgaivinta sena šeimos tradicija.

Aivaras Trainovičius gimė 1984 m. vasario 9 d. Trakuose. Jis baigė Klaipėdos universitetą ir įgijo kraštovaizdžio architekto bakalauro bei magistro išsilavinimą. Kartu su tėvu dirba šeimos ūkyje „Zenon Hemp Farm“.

Ūkyje auginamos skirtingų rūšių pluoštinės kanapės. Pirmaisiais metais jų buvo pasėta apie 5 ha, o dėl patirties ir technikos trūkumo dalį derliaus teko nuimti rankomis. Ilgainiui Trainovičiai sukaupė daugiau žinių, įsigijo reikalingą techniką ir patobulino auginimo bei derliaus paruošimo procesus.

Didžiausias dėmesys ūkyje skiriamas pluoštinių kanapių arbatai. Jai naudojami kanapių lapai ir žiedynai, kurie džiovinami, rūšiuojami, smulkinami ir daugiausia rankomis pakuojami. Gaminama arbata su citrinų žievelėmis bei pipirmėte, o produkcija eksportuojama ne tik į Europos Sąjungos šalis, bet ir į Kanadą bei Australiją.

Trainovičiai taip pat pabrėžia ekologinę kanapių auginimo naudą – šie augalai prisideda prie dirvožemio ir oro kokybės gerinimo bei gali būti naudojami labai įvairiems produktams gaminti.

Trumpai tariant, Aivaro ir Zenono Trainovičių veikla sujungia šeimos tradicijas, šiuolaikinį žemės ūkį, ekologiją ir pluoštinių kanapių produktų gamybą.

Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija įsteigta 2009 m. Ji subūrė kultūrą ir tradicinius amatus puoselėjančius fizinius bei juridinius asmenis. Asociacijos steigėjai buvo Rimantas ir Aldona Burnickiai, Lolita Jolanta Piličiauskaitė, Alvyda Kazakevičiūtė-Staniunaitienė, Lina Leparskienė, Kęstutis Vilkauskas ir Dominyka Semionovė. Asociacijos pirmininke tapo Dominyka Semionovė.

Organizacija vienija apie 40 narių, iš kurių dalis yra juridiniai asmenys, ir telkia amatininkus, tautodailininkus, kultūros žmones bei kitus krašto paveldo puoselėtojus. Vienas svarbiausių tikslų – ne tik išsaugoti tradicinius amatus, bet ir sudaryti sąlygas jiems išlikti gyviems, būti mokomiems, rodomiems ir pritaikomiems šiandien.

Įsteigus asociaciją Trakuose pradėtos rengti Užgavėnės prie Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio, atgaivintas Rotušės turgus, o Žolinė išaugo į viso miesto šventę. Asociacija organizuoja „Linksmameistrių miestelio“ mugę, Rotušės turgų per „Trakų vasarą“, „Kopūstinės kermošių“, amatų stovyklas ir įvairias edukacijas. Į jos rengiamas muges atvyksta amatininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Baltarusijos bei Lenkijos.

Asociacija padeda amatininkams siekti tradicinių amatų meistro vardo ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo, rengia mokymo programas, seminarus, pažintinius žygius, išvykas, ekskursijas, leidžia knygas ir kitus leidinius. Jos veikla apima ne tik amatus, bet ir Trakų krašto istorijos, gamtos, kraštovaizdžio bei kultūros paveldo pažinimą.

Nuo 2016 m. vykdoma etnokultūros neformaliojo švietimo programa „Gyva pažintis su tradiciniu amatu“, skirta mokyklinio amžiaus vaikams. Tais pačiais metais pradėtos 5–14 metų vaikų vasaros dienos stovyklos „Laboratorija“, kuriose vaikai patys išbando įvairius amatus – nuo tradicinių skanėstų gamybos iki meno ir buities dirbinių.

Nuo 2017 m. asociacija dalyvauja Europos dailiųjų amatų dienose, organizuoja nemokamas edukacijas ir pristato ne tik lietuvių, bet ir Trakų krašte gyvenančių tautinių mažumų amatų bei kultūros tradicijas.

Svarbus asociacijos padalinys – Trakų krašto tradicinių amatų centras, duris atvėręs 2015 m. spalio 6 d. Jame amatininkai eksponuoja ir parduoda savo darbus, organizuoja mokymus, edukacijas, žygius bei išvykas. Centras tapo vieta, kur tradicinis amatas ne tik pristatomas kaip paveldas, bet ir praktiškai perduodamas kitam žmogui. 

Nuo 2026 m. vasaros Trakų krašto tradicinių amatų centras veiklą tęsia naujose patalpose Maironio gatvėje, Trakuose. Persikėlimas į naują erdvę suteikė daugiau galimybių organizuoti edukacijas, pristatyti amatininkų kūrybą ir burti tradiciniais amatais bei krašto kultūra besidominčius žmones.

Trakų krašto totorių bendruomenė susibūrė 2015 m. Ado Jakubausko iniciatyva. Iš pradžių ją sudarė devyni nariai, kuriuos vienijo siekis puoselėti ir skleisti totorių tautos kultūrą bei rūpintis istoriniu paveldu. Pirmąja bendruomenės pirmininke buvo išrinkta Jelena Tračuk.

Trakai totorių istorijoje užima ypatingą vietą – praeityje miestas buvo vienas seniausių ir didžiausių totorių telkimosi centrų Lietuvoje. 2017 m. rugsėjo 18 d. Trakuose atidarytas Totorių skveras, o jame – totorių apgyvendinimo Lietuvoje 620-mečiui skirta paminklinė lenta. Joje pažymėti svarbūs istoriniai įvykiai, tarp jų 1397 m. Trakų pilyje gimęs Krymo chanato įkūrėjas Chadži Girėjus ir 1609 m. sunaikinta Trakų mečetė.

2019 m. surengtas platesnis Trakų krašto totorių susirinkimas, į kurį pakviesti ir aplinkinių rajonų totoriai. Bendruomenė išaugo iki daugiau kaip 20 narių, o jos pirmininke išrinkta Elnara Čurlu.

Tais pačiais metais įkurtas totorių folkloro ansamblis „Efsane“, per dainas ir šokius pristatantis totorių kultūrą, papročius bei tradicijas Lietuvoje ir užsienyje. Ansamblis kviečiamas į koncertus, festivalius ir konkursus.

Bendruomenė daug dėmesio skiria ir jaunajai kartai. Nariams bei jų vaikams rengiamos siuvinėjimo, ornamentikos, keramikos, kulinarijos pamokos ir istorijos paskaitos, į kurias kviečiami specialistai iš Ukrainos, Krymo ir Turkijos. Taip siekiama, kad totorių kultūra būtų ne tik pristatoma visuomenei, bet ir gyvai perduodama šeimose bei bendruomenėje.

VšĮ Trakų neįgaliųjų užimtumo centras įkurtas 2001 m. rugsėjo 21 d. Jo steigėja – Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija, o centro direktorius – Juozas Norinkevičius.

Centras Trakų rajono žmonėms su negalia teikia socialines ir dienos užimtumo paslaugas, o neįgaliesiems iš visos Lietuvos – ir profesinės reabilitacijos paslaugas. Čia galima įgyti vytelių pynėjo, medienos apdirbėjo, socialinių paslaugų teikėjo, interjero tvarkytojo bei bitininkystės darbuotojo kvalifikacijas.

Centro dirbtuvėse gaminami įvairūs praktiški dirbiniai – inkilai, suoliukai, pinti krepšiai, taip pat fasuojamas medus ir kiti produktai. Bendradarbiaujant su Užimtumo tarnyba steigiamos darbo vietos žmonėms su negalia.

Ypač išsiskiria centro veikla bitininkystės srityje. Įstaiga turi savo bityną, medaus ir mišinių gamybos patalpas bei specialų bitininkų mokymo kabinetą. Bitynas sertifikuotas ir turi Nacionalinės kokybės ženklą, o jame gaunami medus, žiedadulkės ir bičių pikis taip pat sertifikuoti.

Bitininkystės tradicijos pristatomos ir per edukacijas. Centras vykdo programas „Bitės ir žmogaus bičiulystė“, „Avilio pasaulis“ ir „Bičių vaško žvakių gamyba“, kurių metu įvairaus amžiaus žmonės supažindinami su bičių gyvenimu, senosiomis bitininkystės tradicijomis ir bičių produktų panaudojimu.

Kasmet centre minima Pasaulinė bičių diena ir organizuojami „Medaus pusryčiai“. Trakų neįgaliųjų užimtumo centras taip pat aktyviai dalyvauja bitininkų šventėse, Kaziuko mugėje, Lietuvos ir užsienio renginiuose, bendradarbiauja su kultūros, amatų, bitininkystės ir kitomis organizacijomis.

UAB „Karališka kibininė“, vadovaujama Zinaidos Juškienės, Trakų mieste veiklą pradėjo 2005 m. Bendrovė tęsė dar 1969 m. įkurto restorano „Senoji kibininė“ tradicijas. Šis restoranas ilgą laiką garsėjo kibinais, „Senolių troškiniu“, vištienos sultiniu, kmynų gėrimu ir juodos duonos desertu „Laumės plaktiniu“.

Bendrovės savininkai Zinaida ir Vladimiras Juškiai išsaugojo dalį senųjų receptų ir toliau plėtojo restoranų veiklą. 2008 m. Sausių kaime, 23-ajame automagistralės Vilnius–Kaunas kilometre, atidaryta „Karališka senoji kibininė“. Joje įrengtos keturios banketinės salės, vaikų erdvė ir didelė vasaros terasa, organizuojamos šeimos šventės, pobūviai ir koncertai.

Restoranų meniu pristato kelių Trakų kraštui svarbių tautų virtuvę. Vien kibinų buvo siūloma 23 rūšys, o interjerą papildo senoviniai virduliai, svarstyklės, statinaitės, žibalinės lempos ir kiti buities rakandai. Tradicijos čia pristatomos ne tik per maistą, bet ir per aplinką.

Svarbi veiklos dalis – kultūrinės edukacijos. Rengiamos programos „Kibinų kelias – edukacinė kibinų gaminimo pamokėlė“, „Šimtalapio edukacinė gamybos stebėjimo pamokėlė“ ir „Įvairių tautų vartai“. Jų metu pristatomi karaimų, lietuvių ir totorių patiekalai, jų gamybos būdai bei tradicijos.

2010–2017 m. bendrovė buvo išplėtusi „Senosios kibininės“ tinklą Vilniuje ir Trakuose – veikė penki restoranai, dešimt autoparduotuvių ir dvylika kavinių prekybos centruose, įmonėje dirbo daugiau kaip 170 darbuotojų.

Bendrovės gaminiai įvertinti tautinio paveldo sertifikatais. 2010 m. gruodžio 15 d. A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00269 suteiktas tradicinių lietuviškų valgių grupei – raugintų kopūstų sriubai, šaltibarščiams, didžkukuliams, bulvių vėdarams, plokštainiui, blynams ir virtiniams. Tą pačią dieną A kategorijos TPP sertifikatu Nr. 00270 įvertintos mielinės bandelės, šventiniai kepiniai, spurgos, duonos gira, kmynų gėrimas ir spanguolių kisielius.

Už socialiai atsakingą verslą ir veiklą puoselėjant kulinarinį paveldą Zinaida Juškienė 2016 m. apdovanota Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliu.

UAB „Kiubėtė“ Trakų centre 2005 m. įkūrė Ingrida ir Michailas Špakovskiai, proseneliams nuo seno priklausiusioje žemėje. Restorano pavadinimas pasirinktas pagal vieną svarbiausių tradicinės karaimų virtuvės patiekalų – pyragą kiubėtę.

Firminis restorano patiekalas – kiubėtė (kiubetien). Jos pavadinimas iš karaimų kalbos siejamas su kario skydu, o apvali pyrago forma simbolizuoja saulę, šeimos vienybę, darną ir sutarimą. Seniau buvo kepamas vienas didelis pyragas visai šeimai, dažniausiai šventadieniui, ir valgomas karštas.

„Kiubėtėje“ šis pyragas gaminamas pagal šeimoje išsaugotą technologiją. Siūlomi įvairūs įdarai – mėsa, žuvis, sūris, baravykai, vyšnios, obuoliai ir kiti. Restorane taip pat gaminami karaimiški kibinai kybyn, virtinukai sultinyje chamur dolma, tiršta sriuba tutmač su naminiais lakštiniais bei kiti šeimos receptais paremti valgiai.

Naminiai lakštiniai gaminami taip, kaip Ingridą Špakovskają mokė jos močiutė Kamilija Dubinskaja. Todėl restorano veikloje svarbi ne vien profesionali maisto gamyba, bet ir šeimos kulinarinių žinių perdavimas iš kartos į kartą.

Užeigoje rengiami tradicinių patiekalų pristatymai ir degustacijos. Bendradarbiaudama su Trakų krašto organizacijomis ir Lietuvos karaimų kultūros bendrija, „Kiubėtė“ pristato karaimų virtuvę Lietuvoje ir užsienyje.

Pavadinimas „Kiubėtė®“ įregistruotas 2001 m. liepos 4 d. 2012 m. kovo 7 d. dviem patiekalų grupėms suteikti A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatai. Nr. 00447 apima kibinus, naminius lakštinius, sriubą „Tutmač“, koldūniukus sultiniui, patiekalą „Kaigana“, kmynų ir spanguolių gėrimus. Nr. 00446 suteiktas įvairioms tradicinės kiubėtės rūšims – su aviena, jautiena, vištiena, žuvimi, grybais, sūriu, džiovintomis slyvomis, vyšniomis, obuoliais ir kitais įdarais.

UAB „Trakų kibinai“ priklausantis restoranas „Kybynlar“ Trakuose atidarytas 2002 m. Jam vadovauja Jurij Špakovski. Restoranas įsikūręs Trakų senamiesčio centrinėje dalyje, tarp dviejų ežerų, netoli karaimų maldos namų – kenesos – ir Trakų istorijos muziejaus. Pats pavadinimas kybynlar karaimų kalba reiškia „daug kibinų“.

Restorano veiklos pagrindas – iš kartos į kartą karaimų šeimose perduodama kulinarinė tradicija. Šeimos versle aktyviai dalyvauja Jelena Špakovska, kuri pabrėžia, kad siekiama pristatyti gerokai platesnę karaimų virtuvę nei vien kibinus. Patiekalai ruošiami pagal receptus, kuriuos naudojo šeimos mamos, močiutės ir prosenelės.

Vienas žinomiausių patiekalų – kybyn, pusmėnulio formos pyragėlis su kapota mėsa. Restorane mėsa kibinams ne malama, o kapojama, taip išlaikant tradicinį gamybos būdą. Tačiau meniu pristatoma ir daugiau karaimų valgių: tutmač – mėsiška sriuba su ilgais naminiais lakštiniais, jazma – šalta kefyro ar jogurto sriuba, chamur dolma – sultinys su mažais koldūniukais, aliuškė – pomidorinė sriuba su naminės tešlos kukuliukais, čanach – daržovių ir mėsos troškinys. Taip pat gaminamas šventinis žuvies ar avienos pyragas ajaklyk balyk chamurlada, sluoksniuotos mielinės tešlos ir varškės kepiniai katlama bei tešloje kepti įdaryti obuoliai.

„Kybynlar“ neapsiriboja restorano veikla – čia rengiami karaimų patiekalų pristatymai, tikrų karaimiškų kibinų gamybos ir degustacijos pamokėlės. Taip lankytojams suteikiama galimybė ne tik paragauti maisto, bet ir susipažinti su karaimų šeimos papročiais bei kulinarijos tradicijomis.

Restorano patiekalai įvertinti tautinio paveldo sertifikatais. 2010 m. gruodžio 16 d. A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00281 suteiktas tradicinėms sriuboms ir troškiniui, o A kategorijos TPP sertifikatas Nr. 00282 – kibinams, šventiniams pyragams, katlama ir tešloje keptiems įdarytiems obuoliams. UAB „Trakų kibinai“ taip pat yra Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos narė.

Jonas Umivalnikas gimė 1958 m. Staniavos kaime, Aukštadvario seniūnijoje. Pagal pirminę specialybę jis – agronomas, tačiau profesinį kelią ilgainiui susiejo su kalvyste ir jos mokymu. Nuo 1985 m. dirbo profesijos mokytoju Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, o 1994 m. įgijo rankinio kalimo kalvio kvalifikaciją. 2004 m. jam suteikta metalų technologijos vyriausiojo profesijos mokytojo kvalifikacinė kategorija.

Nagingumą Jonas sieja su savo mama Marijona Umivalnikiene, kuri buvo puiki audėja. Ji ausdavo lovatieses ir staltieses, veždavo jas parduoti į Vilnių, o už gautus pinigus pirkdavo naujus siūlus. Stebėdamas jos kruopštumą ir kantrybę Jonas suprato, kiek daug ištvermės reikia rankų darbui – tos pačios savybės vėliau tapo svarbios ir kalvystėje.

Kalvystės amato Jonas mokėsi Pinske, Baltarusijoje. Sugrįžęs 1991–1992 m. jis organizavo net 16 darbo vietų kalvių mokymui, o nuo 1994 m. kalvystę aktyviai dėstė mokyklos dirbtuvėse.

Kartu su mokiniais Jonas gamina kalvio plaktukus, kūjus, reples, žarsteklius, semtuvėlius, žvakides, židinio komplektus. Ūkininkams gaminami praktiški darbo įrankiai ir detalės – bulvių kasimo kauptukai, kapokliai, kuolai, grandinių sujungimai, arklinių plūgų noragai. Pagal individualius užsakymus meistras taip pat kuria šašlykines, kryžius, koplytstulpius, menines tvorų ir žvakidžių detales.

Jonui ypač svarbus amato perdavimas mokiniams. Vienas buvusių jo mokinių, Marius Subač, mokykloje įgytus praktinius įgūdžius vėliau pritaikė kurdamas savo meninės kalvystės verslą. Jono ir jo mokinių darbai buvo pristatomi respublikiniuose konkursuose „Žemės vaikai“, „Litexpo“ parodose bei amatų mugėse Trakuose ir Aukštadvaryje.

Virginija Vaitulionienė gimė 1969 m. birželio 21 d. Rūdiškėse, Julios ir JuzEfo Juzefovičių šeimoje. 1988 m. įgijo IV lygio konditerio kvalifikaciją, dirbo kavinėje „Žilvytis“, o vėliau tapo konditerijos mokytoja VšĮ Amatų mokykloje „Sodžiaus meistrai“.

Šakočių kepimo tradicija jos šeimoje siekia bent kelias kartas. Virginijos močiutė Malvina Jaruševičienė (1897–1967) gyveno Nedzingės kaime Varėnos rajone ir kartu su vyru Bronislovu dirbo pono Žilinsko dvare. Močiutė dirbo virtuvėje, kur išmoko šakočio receptūros ir kepimo būdo, o jos vyras įrengė šiam kepiniui reikalingą krosnį.

Šakočiams močiutė naudodavo savo ūkyje užaugintus produktus – kiaušinius, namuose muštą sviestą, grietinę ir miltus. Kepimo žinias ji perdavė dukrai Julei, o ši – Virginijai. Būtent šeimos moterų perduodama šakočių kepimo tradicija paskatino Virginiją pasirinkti konditerės profesiją.

Savarankiškai šakočius ji pradėjo kepti 1995 m. Iš pradžių – tik šeimai ir dovanoms, vėliau, įgijusi daugiau patirties, šį amatą plėtojo toliau. Laikydamasi šeimos tradicijos, pagrindinius produktus stengiasi įsigyti iš vietos ūkininkų.

Laikui bėgant šakočio kepimo įranga buvo patobulinta – Virginijos tėvas Juzefas pagamino elektra varomą kepimo aparatą, tačiau pats receptas liko toks, kokį naudojo jos senelė. 2019 m. rugsėjo 19 d. Virginijos kepamam šakočiui suteiktas B kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas Nr. 1103. Savo žiniomis ji dalijasi ir mokydama kitus konditerijos amato.

Jolanta Veličkienė gimė 1970 m. sausio 10 d. Trakuose. 1993 m. Vilniaus aukštesniojoje prekybos mokykloje įgijo maisto gamybos technologės specialybę, vėliau Lietuvos edukologijos universitete baigė technologijų edukologijos bakalauro studijas, o 2015 m. įgijo magistro laipsnį. Ji yra Jovariškių bendruomenės narė.

Domėjimasis kulinarija prasidėjo vaikystėje, stebint gaminančias mamą, močiutes ir kitus artimus žmones. Paauglystėje Jolanta pati kepė pyragus, pyragaičius, tortus ir sausainius. Iš pradžių planavo studijuoti matematiką, tačiau galiausiai pasirinko konditerijos kursus, o maisto gamyba tapo ir profesija, ir ilgalaikiu pomėgiu.

Jolantą ypač domina ne vien pats receptas, bet ir jo ryšys su žmonių gyvenimu. Ji renka informaciją apie Trakų krašto lietuvių, lenkų, karaimų, totorių ir kitų tautų kulinarines tradicijas, maisto ruošimo įpročius bei skirtingose bendruomenėse išsaugotus gamybos būdus.

Surinktą medžiagą ji pristato straipsniuose vietos spaudoje ir kitose erdvėse. 2015 m. išleista jos knyga „Senos ir naujos tradicijos virtuvėje“, kurioje atsispindi domėjimasis tiek senąja, tiek besikeičiančia gyvąja kulinarine tradicija.

Jolanta aktyviai dalyvauja bendruomenės renginiuose – Užgavėnėse, kiaušinių marginimo, Advento vakaruose, kalėdinių vainikų pynimo popietėse. Kęstučio mokykloje, Trakų viešojoje bibliotekoje ir Trakų krašto tradicinių amatų centre ji ne kartą vedė edukacinius užsiėmimus apie tradicijas ir tradicinius patiekalus.

Savo patirtimi Jolanta mielai dalijasi ir asmeniškai – konsultuoja pažįstamus, šeimos narius bei visus besidominčius maisto gamyba. Kulinarija susidomėjo ir jos dukra bei sūnus. Jolanta saugo ir šeimos relikvijas – iki šiol naudoja tėvo 1956 m. ištekintą kočėlą.

Vladimiras gimė 1953 m. rugsėjo 30 d. Grigiškėse, mokėsi Vilniaus elektromechanikos technikume ir įgijo elektromechaniko specialybę. Jelena Verigo, mergautine pavarde Litvinkovič, gimė 1958 m. birželio 4 d. Grigiškėse.

Siuvimo tradiciją Jelena pažino dar šeimoje – jos mama buvo siuvėja ir mezgėja. Iš pradžių Jelena stebėjo mamos darbą, vėliau pati lankė siuvimo kursus. Kartu su vyru įsigiję siuvimo mašiną jie pradėjo bendrą veiklą: Vladimiras kirpdavo medžiagą, o Jelena siūdavo.

Pirmieji gaminiai buvo vaikiškos kepuraitės iš natūralios medvilnės. Vėliau šeima išmoko dirbti su oda ir kailiu – siuvo moteriškas kepures, pirštines, šalikėlius, o iš medžiagų likučių gamino kilimėlius, bumbulus ir įvairius papuošimus. Buvo naudojami skirtingi kailiai – lapės, bebro, triušio, avikailio ir kiti.

Darbas šeimoje ir toliau išliko pasidalytas – Vladimiras kerpa, Jelena siuva, nors sudėtingesnius darbus atlieka kartu. Kai kurios detalės siuvamos ir rankomis. Jie iki šiol išsaugojo pirmąją savo siuvimo mašiną, kuria dirbo daugelį metų.

Kurdami kepures Verigos atsižvelgia ne tik į modelį, bet ir į konkretaus žmogaus galvos formą bei tai, kokį galvos apdangalą jis įpratęs dėvėti. Jie daug dėmesio skiria natūralioms medžiagoms – kai kuriuos avikailio gaminius siuva be sintetinio pamušalo. Iš avikailio gaminamos ir kumštinės pirštinės.

Keičiantis požiūriui į gyvūnų apsaugą bei klimatą, šeima dalį veiklos vėl nukreipė į tekstilę ir pradėjo daugiau siūti iš lino, medvilnės bei vilnos. Savo darbus jie pristato mugėse ir parodose, kurį laiką turėjo ir parduotuvę Vilniaus Trakų gatvėje.

Vladimiras ir Jelena Verigo yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos nariai. Jų anūkė taip pat domisi šeimos veikla, todėl Verigos tikisi ateityje jai perduoti sukauptus siuvimo bei prekybos įgūdžius.

Kęstutis Vėšiūnas gimė 1957 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje, vėliau apsigyveno Trakų rajono Aukštadvario seniūnijoje. Nors augo mieste, vasaras leisdavo pas senelius Širvintų rajone. Jo senelis pynė krepšius iš karnų ir jais aprūpindavo kolūkio bei kaimo žmones.

Tiesiogiai iš senelio pynimo amato Kęstutis neperėmė. Juo rimčiau susidomėjo vėliau, užsirašęs į seno amatininko vedamus pynimo kursus. Krepšių pynimu užsiima daugiau kaip tris dešimtmečius, o persikėlus gyventi į kaimą ši veikla tapo vienu svarbiausių jo pomėgių.

Pynimui Kęstutis naudoja vyteles, peilius, sekatorius, žaliavos paruošimo voneles ir kitus įrankius. Į kūrybinę veiklą įsitraukia ir jo žmona bei kiti šeimos nariai.

Savo darbus meistras pristato mugėse ir parodose, kartu su kitais amatininkais pynimo amatą yra demonstravęs Vilniaus parodų rūmuose. Sukaupta patirtimi jis dalijasi tiek su šeima, tiek su bendruomenės nariais.

Julija Virganavičienė gimė 1986 m. spalio 14 d. Trakuose. Mokėsi Paluknio vidurinėje mokykloje, o Mykolo Romerio universitete baigė bakalauro ir magistro studijas bei įgijo teisininkės išsilavinimą. Nors profesinis kelias iš pradžių buvo susijęs su teise ir darbu policijoje, Juliją visą laiką traukė kaimas ir žemės ūkis.

Pieno produktų gamybos pagrindus ji pažino dar vaikystėje, vasaras leisdama pas močiutę Mariją Januškevič Baltarusijoje. Močiutė laikė tris karves, o Julijai patikdavo padėti jas melžti, stebėti sviesto mušimą ir kitus ūkio darbus. Paaugusi ji dirbo ir savo tėvų nedideliame ūkyje, o nuo maždaug dvidešimties metų savarankiškai pradėjo gaminti sūrius.

2013 m. Julija su šeima nusprendė grįžti gyventi į kaimą ir pradėjo ūkininkauti. Šeimos ūkyje buvo laikoma dešimt karvių: vyras rūpinosi augalininkyste, o Julija – pieno produktų gamyba. Ji gamina įvairių rūšių sūrius, naminį jogurtą ir ledus.

Sūrininkystėje Julija remiasi kelių šeimos kartų patirtimi – prisimena močiutės receptus, taip pat gamina pagal anytos Jadvygos Virganovič receptūrą. Visi „Julijos sūriai“ gaminami rankomis iš šeimos ūkyje auginamų karvių pieno, be konservantų. Gamybai įrengtos specialios patalpos ir naudojama nerūdijančio plieno įranga.

Julija taip pat veda sūrininkystės edukacijas ir degustacijas. Prie jų jau prisideda ir dukra, todėl šeimoje puoselėjama viltis, kad ši veikla ilgainiui taps iš kartos į kartą perduodamu šeimos verslu.

Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ Rūdiškėse įkurta 2002 m. šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyno ir socialiai atsakingų pasauliečių iniciatyva. Mokyklos veiklos pagrindas – tradicinių amatų puoselėjimas ir pagalba socialinę atskirtį patiriančiam jaunimui siekiant įgyti darbo rinkoje reikalingą profesiją.

Svarbiu partneriu tapo Prancūzijos profesinio mokymo asociacija „Compagnons du Devoir et du Tour de France“, turinti senas amatininkų rengimo tradicijas. Bendradarbiaujant buvo siekiama atgaivinti ir mokyti primirštų profesijų – dailidės, žirgų kaustytojo, stogdengio bei kitų amatų.

Vienas iš išskirtinių mokyklos principų – pameistrystės metodas. Mokymas organizuojamas nedidelėmis grupėmis, todėl daugiau dėmesio galima skirti kiekvieno mokinio individualiems gebėjimams ir praktiniams įgūdžiams. Leidinyje mokykla pristatoma kaip vykdžiusi dailidės-staliaus, aplinkotvarkos, virėjo ir konditerio mokymo programas.

Amatų tradicijos čia pristatomos ne vien profesinio mokymo metu. Mokykloje organizuojamos keramikos, duonos ir meduolių kepimo edukacijos, o bendradarbiaujant su Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija buvo rengiamos amatų mokymo stovyklos.

„Sodžiaus meistrų“ veikloje susijungia praktinis profesijos mokymas ir siekis išlaikyti gyvus amatus – ne vien parodyti jų rezultatą, bet ir išmokyti žmogų pačiam dirbti, pažinti medžiagas, įrankius bei darbo procesą.

VšĮ Totorių kultūros centras įsteigtas 2013 m. kovo 13 d. Vilniuje, siekiant atgaivinti ir išsaugoti Lietuvos totorių kultūrą, folklorą, papročius, tradicinius verslus bei virtuvę. Centro vadovė – Almira Parmaksizoglu.

Ypatingą vietą centro veikloje užima Trakai, istoriškai svarbūs Lietuvos totorių bendruomenei. Nuo 2014 m. Trakuose organizuojamos vaikų kūrybinės vasaros mokyklos, kuriose vaikai mokosi jodinėti, šaudyti iš lanko, nerti, siuvinėti, dainuoti, šokti ir kalbėti totoriškai.

Užsiėmimuose supažindinama ne tik su amatais ar sceniniu folkloru, bet ir su šeimos bei bendruomenės tradicijomis – totorių šventėmis, vaiko gimimo, vestuvių, laidotuvių ir kitomis apeigomis. Taip pat rengiamos folkloro ekspedicijos į vietoves, kuriose tebegyvena totoriai. Vasaros mokyklų veiklą paprastai vainikuoja koncertas Trakų kultūros rūmuose arba Trakų salos pilyje.

Centras organizuoja tradicines šventes – Ramadan Bairamą, Kurban Bairamą ir Navru, kurių metu pristatomas ir totorių kulinarinis paveldas. Renginiuose galima susipažinti su šimtalapio, čak-čak ir kitų tradicinių patiekalų gamyba bei degustavimu.

Nuo 2017 m. centras dalyvauja Europos dailiųjų amatų dienose, rengia edukacijas ir pristato tradicinių amatų reikšmę tiek lietuvių, tiek Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kultūroje.

Centrui priklauso folkloro ansamblis „Ilsu“, kurio pavadinimas totorių kalba reiškia „tėvynė“. Ansamblio dalyviai mokosi Pavolgio ir Krymo totorių dainų, apeiginio folkloro, tautinių šokių, pasakų, legendų, mįslių, patarlių bei posakių. Žinių semiamasi ir iš specialistų, atvykstančių iš Kazanės, Krymo bei Turkijos.

Centre vyksta ir nuolatiniai neformaliojo švietimo užsiėmimai: mokomasi totorių kalbos, dainavimo, choreografijos, kulinarijos ir grojimo tradiciniais instrumentais – smuiku, armonika, sazu, kurai bei mušamaisiais.

Nadežda Zajančkovskaja – tradicinė amatininkė, karaimų kultūros ir paveldo puoselėtoja. Ji gimė 1958 m. kovo 17 d. Vilniuje, gyvena Trakuose ir dirba Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Nuo vaikystės domėjosi piešimu, tapyba ir rankdarbiais, o polinkį į juos perėmė iš savo šeimos. Nadežda siuva, siuvinėja, tapo ant šilko, kuria dekupažo darbus ir yra surengusi personalinių dailės parodų.

Ypatingą vietą jos veikloje užima karaimų kultūra ir tradicijos. Remdamasi senaisiais karaimų ornamentais, ji pradėjo siuvinėti adatines, kurios yra sertifikuotos kaip tradicinio paveldo produktas. Nadežda taip pat renka istorinę ir vaizdinę medžiagą apie Trakus, karaimų kultūrą, Tiškevičių palikimą bei Užutrakio dvarą, dalyvauja kultūrinėje ir edukacinėje veikloje, prisideda prie parodų, leidinių ir renginių organizavimo. Jai svarbu išsaugoti tautos tradicijas, papročius ir perduoti sukauptas žinias ateities kartoms.

Dalė Žalpienė, mergautine pavarde Šileikaitė, gimė 1959 m. Ji glaudžiai susijusi su Rūdiškių kultūriniu gyvenimu ir nuo pat įsikūrimo vadovauja folkloro ansambliui „Diemedis“, susibūrusiam 1996 m.

Ansamblio veikloje daug dėmesio skiriama Trakų krašto dainoms, papročiams ir tautosakai. Didelė repertuaro dalis sudaryta iš pačių ansamblio narių jaunystėje girdėtų ir atmintyje išsaugotų dainų. Jos jungiamos į programas, skirtas kalendoriniams, šeimos ir krašto istorijos papročiams.

Vadovaujant Dalei parengtos programos apie Advento ir Kalėdų papročius, Velykas, Jonines, šienapjūtę, meilės dainas, partizanų ir tremtinių bei karines-patriotines dainas. „Diemedis“ aktyviai dalyvauja Rūdiškių, Trakų rajono ir respublikiniuose renginiuose.

Ansamblis dalyvavo 2004, 2007 ir 2014 m. respublikinėse Dainų šventėse, o veiklos dvidešimtmečiui įrašė kompaktinę plokštelę „Vai diemedi, diemedi“. Kolektyvas taip pat įvertintas Dainų švenčių medaliais, Trakų rajono savivaldybės, Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Kultūros ministerijos padėkomis.

Galina Žėčienė gimė 1947 m. birželio 17 d. Trakuose. Jos šeimos istoriją stipriai paženklino Antrasis pasaulinis karas. Motina Vera Sazonova su vaikais karo metais buvo išvežta iš Pskovo srities į Lietuvą, o pasibaigus karui ją surado Galinos tėvas Semionas Sazonovas. Šeima apsigyveno Trakuose, kur Galina ir gimė.

Tėvas gražiai dainavo ir šoko, todėl Galina mano iš jo paveldėjusi meilę muzikai. Aštuoniolika metų ji šoko šokių kolektyve, grojo pučiamųjų orkestre, vėliau įsiliejo į Trakų kultūros rūmų rusų dainos ansamblį „Zabava“.

Baigusi mokyklą Galina nuo 1965 m. apie dvidešimt metų dirbo Lentvario kilimų fabrike audėja, vėliau – „Lietuvos geležinkeliuose“. Rankdarbių įgūdžius ji perėmė iš mamos, kuri mokėjo nerti vąšeliu ir megzti. Mama ją išmokė siuvinėti paprastu ir vadinamuoju bulgarišku kryželiu.

Galina siuvinėja mulinė siūlais paveikslus, siuva lėles ir įvairius suvenyrus. Pirmuosius išsiuvinėtus paveikslus ji dovanojo savo vaikams ir artimiesiems. Tokie darbai reikalauja ypač daug kantrybės – piešinį tenka perkelti ant audinio kruopščiai skaičiuojant kiekvieną akutę.

Ji taip pat kuria „naminukus“ – namus saugoti skirtus suvenyrus, lėles ir kitus nedidelius dirbinius. Dalis jų keliauja kartu su ansambliu „Zabava“ kaip dovanos kitų kolektyvų nariams ir renginių šeimininkams.

Galina kuria ir eiles apie gamtą, meilę bei šeimą. Jos rankdarbiai dažniausiai gimsta iš pačios sugalvotų idėjų, o savo kūrinius ji kasmet pristato Trakų viešojoje bibliotekoje rengiamose parodose.